O dvasininkai gūžčioja pečiais – kad laidojame gyvūnus specialiose kapinėse – gerai, bet, kad statome kryžius su krikščioniškais simboliais ant jų – šventvagystė.
Prieš dvejus metus į amžinybės ganyklas iškeliavusios kalaitės Diksės kapą tvarko vilnietė Rita. Moteris prižiūri net ne savo, o draugės augintinio kapą, nes ji apsilanko retai.
„Buvom prisirišę... gaila labai. Vienuolika metų, kai mirė buvo. Mirė, tai paskui sakė, kad lyg pas ją džiova lyg ir buvo“, – pasakoja Rita.
Ir vienintelės sostinėje legalios gyvūnų kapinės sparčiai pildosi tokiais kapeliais. Daugiausia, kaip sako kapines prižiūrinčios įmonės atstovė, žmonės ten laidoja katinus, šunis, triušius. Iš egzotiškesnių kone vienintelė – papūga. Žmonės nepagaili nei laiko, nei pinigų siekdami savo augintinio kapą paversti išskirtiniu.
Kai kuriems paminklams išleidžia jau net ne šimtus, o tūkstančius eurų. O kur dar fantazija – papuošti kapavietę išskirtinai.
O kai kurios gyvūnų kapavietės iki tiek ištobulintos, kad to nerastume, net ir žmonių kapinėse. Pavyzdžiui, kur palaidotas vienas katinas, šeimininkai įrengė ir suoliuką, ir išgražino kapavietę, o ant medžio pakabino vaizdo stebėjimo kamerą.
Gyvūnų kapines jau antrus metus prižiūri savivaldybės įmonė. Ten budi žmonės, nes kapinėse pastaraisiais metais ėmė trūkti tvarkos. Kas šiukšlina, o kai kas ir laidoja nepaisydamas taisyklių.
„Nelabai tvarkos laikydavosi. Stengėsi žmonės, bet ir kreivai, ir šonu, ir o dabar stengiamės, kad likusi dalis, kur nebuvo, kad jau eilės normaliau būtų“, – teigia „Grindos“ atstovė Laima Šeibokienė.
Populiarėja, kaip pastebi L. Šeibokienė, gyvūnų kremavimas. Tiems, kas nekremuoja, sugriežtintos laidojimo taisyklės.
„Nuo kapelio pusė metro. Kasam gylį ne mažiau kaip metras. Nes laksto lapės ir būna, pakasa“, – sako „Grindos“ atstovė.
Dvasininkai džiaugiasi, kad tokios kapinės yra. Žmonės augintinius laidoja, o ne išmeta į konteinerius, kaip būdavę anksčiau. Tik štai labai abejoja kunigas Ričardas Doveika, ar gerai žmonės daro augintinių kapus puošdami taip pat, kaip žmonių – statydami katei ar šuniui kryžių. To esą neturėtų būti.
„Mes esam gamtos dalis, mes parenkam tinkamą ir deramą pagarbą, ir vietą. Ir tuo pačiu puikiai žinome ir savo krikščioniškos tradicijos ženklus ir simbolius. Kur į išganymą esame mes kviečiami, Kristus žmogų išganė. Kryžius žmogaus nuodėmes ir mirtį sunaikino. Ir dėl to tų simbolių nesumaišyti ir nesuteikti visai nereikalingų prasmių būtų dar vienas brandos ženklas mūsų visuomenės“, – sako R. Doveika.
Nes kol kas, kaip pastebi dvasininkas, dažnas painioja – žmonės mirusių artimųjų palaikus barsto pavėjui, o į jų vietas laidoja gyvūnus, ir prižiūri jų kapus taip, kaip turi būti prižiūrimi žmonių kapai.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
