Niekada anksčiau nesėdėjusi prie sunkvežimio vairo, Giedrė vieną kartą taip susižavėjo, kad nieko nelaukusi pati pradėjo laikytis teises, o šiandien 26-erių kaunietė sėkmingai sunkvežimiu vežioja prekes Švedijoje.
Išbandyti paskatino meilė
Anksčiau, vaikystėje, Giedrė sako neturėjusi nei vieno artimo ar pažįstamo asmens, kuris būtų vairavęs sunkvežimį, tad natūraliai tuo ir nesidomėjo, įstojo studijuoti fizinį ugdymą ir sportą. Bet rasta meilė atvedė ir į sunkvežimio vairuotojos darbą.
„Kai buvau studentė, dar antrame kurse, sužadėtinis buvo išsivežęs mane į vieną reisą, nes jis tuomet buvo vairuotojas.Išvažiavau dviem mėnesiams su juo kartu, vasarai, ir patiko. Juokavome, kad būtų smagu, jei aš išsilaikyčiau teises ir dviese važinėtume po Europą“, – šypsosi pašnekovė.
G. Jockutė pasakoja, kad tuomet, kai pirmąjį kartą su draugu vyko į reisą, buvo girdėjusi begalę stereotipų, jog sunkvežimių vairuotojai neturi, kur nusiprausti, pasigaminti maisto, tačiau tai, ką pamatė, kardinaliai skyrėsi nuo girdėtų kalbų.
„Nieko panašaus nepamačiau. Kai žmonės nori, viskas yra lengva ir gerai, jei nori, gali rasti, kur sustoti“, – pridūrė ji.
Tuomet, būdama paskutinio kurso studentė, Giedrė ėmė ir pradėjo laikytis sunkvežimio teises. Kartu rašė ir bakalauro baigiamąjį darbą ir dirbo dviejuose darbuose.
„Buvau labai užsiėmusi tais metais, bet bandžiau viską susidėlioti. Gal šiek tiek mažiau laiko skyriau draugams, daugiau buvau susikoncentravusi į tikslus ir viską, ką norėjau, pasiekiau. Viskas yra įmanoma, kai nori, o kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai“, – įsitikinusi mergina.
Viskas ėjosi kaip per sviestą – teises lengvai pavyko išsilaikyti, studijos pabaigtos. Ji juokiasi, kad atsiėmė bakalauro diplomą ir kitą dieną jau išvyko į Švediją darbuotis. Tik svajonė dirbti kartu neišsipildė, nes tuo metu, kai Giedrė pradėjo darbą, sužadėtinis išėjo dirbti kitur.
Žinią nuo artimųjų slėpė
Paklausta, kaip į žinią, kad vairuos sunkvežimį ir keliaus dirbti į Švediją sureagavo artimieji ir draugai, mergina šypsosi – tai, kad laikėsi teises, buvo paslaptis:
„Aš buvau truputį slapukė, nelabai kam ir sakiau, kad laikausi vilkiko teises, nes man atrodė, kad kiti labai daug klausinės ir išblaškys, todėl niekam nepasakojau, tyliai, ramiai išsilaikiau ir tik tada po kurio laiko pasakiau.
Artimieji gerai sureagavo, aišku, stebėjosi, kad išdrįsau, bet ne per daugiausiai, nes esu linkusi į vyriškus darbus.“
Daugiau nuostabos Giedrė sukėlė žmonėms, su kuriais kartu mokėsi vairavimo kursuose. Ten ji buvo vienintelė mergina ir teko išgirsti ne pačių maloniausių replikų ir nuomonių.
„Buvo ir šiek tiek nejauku, ir keista, nes sėdėjau viena tarp vyresnių vyrų, buvo tokių, kurie taikė sterotipus, klausė, ką čia veikia moteris, sakė, kad tai ne man. Bet buvo žmonių, kurie džiaugėsi, stebėjosi, sakė, kad smagu, jog ir moterys imasi tokių darbų“, – pasakojo G. Jockutė.
Prisimindama laiką, kai dar tik mokėsi vairuoti sunkvežimį, Giedrė atvirauja, kad baimių buvo nemažai – nors turėjo lengvojo automobilio teises, prie sunkvežimio vairo dar nebuvo tekę sėdėti, o gabaritai ir vairavimo ypatumai skiriasi kaip diena ir naktis.
„Didžiausi iššūkiai buvo vilkiko gabaritai, nebuvau pratusi prie didelės transporto priemonės. Kaip sakau, į priekį važiuoti sugeba visi, bet kol mokinausi, parkuojantis buvo problema ir pajausti gabaritus, kad neužvažiuoti ant šaligatvių.
Buvo ir nedidelė baimė, kad galbūt kažką kliudysiu, bet kai pradėjau dirbti, pripratau ir dabar, atrodo, niekas nebaisu“, – dalijasi sunkvežimio vairuotoja dirbanti mergina.
Stereotipų išvengti nepavyksta
Šiandien Giedrė vairuoja ne tokį sunkvežimį, kokį įprastai pamatysite Lietuvoje. Jos sunkvežimis – 25 metrų ilgio, gerokai didesnis, tad ir suvaldyti jį kiek sunkiau. Bet mergina jau taip įvaldžiusi vairavimą, kad visos kliūtys tapo lengvai įveikiamos.
„Tokio dydžio transporto priemonę reikia atrasti ir kur pastatyti, priparkuoti, bet šalis tam pritaikyta ir galimybės puikios. Reikia tik noro ir laiko išmokti“, – šypteli ji.
Vairuoti Švedijoje, tikina G. Jockutė, visai nebaisu, nes vairavimo kultūra itin aukšta, žmonės noriai praleidžia sunkvežimius ar pristabdo juos pamatę, nes supranta, jog tokių gabaritų transporto priemonę nėra taip lengva valdyti.
Paklausta, o koks gi požiūris į moteris sunkvežimių vairuotojas, mergina pastebi, kad Lietuvoje ir Švedijoje situacija drastiškai skiriasi. Štai, lietuviai dažniau mėgsta skirstyti profesijas pagal lytis.
„Aš iš savo darbo patirties Lietuvoje tikrai jaučiau stereotipišką požiūrį, nes visada dirbdavau vyriškesnius darbus, jausdavosi požiūris, kad moterims reikėtų prižiūrėti vaikus ir būti prie puodų. Kai mokinausi irgi buvo to paties“, – pastebi Giedrė.
Švedijoje visi į tai žiūri kiek paprasčiau – jei tik moteris nori, tegul daro. Ten galima pamatyti daugybę sunkvežimių vairuotojų, kelininkių ar statybininkių, tad moteris prie vairo nieko nebestebina.
„Švedijoje nėra stereotipo, kad moteris turi būti namie. Net jeigu reikia pagalbos pasikraunant, vargsti ir kažkas neišeina, švedai neskuba padėti moteriai. Dažniausiai tikrai ne švedai ateina padėti“, – juokiasi pašnekovė.
Džiugina ir sąlygos, ir atlyginimas
Kaip ir visi tolimųjų reisų vairuotojai, nereikia pastoviai būti svetur. G. Jockutė 6 savaites praleidžia Švedijoje, 3 savaites – Lietuvoje, nors, kaip pasakoja, kartais darbo ir poilsio laikotarpiai skiriasi. Ji pati dažniausiai dirba 2 mėnesius ir mėnesį ilsisi gimtinėje.
Bet ir tą laiką, kai yra išvykusi į Skandinaviją, ji jaučiasi kaip namuose, mat visą tą laiką nereikia gyventi sunkvežimyje, ji kiekvieną vakarą grįžta į patogią lovą.
„Kadangi važinėju tik po Švediją, vežioju maistą po parduotuves, sandėlius, gyvenu name, su kitais vairuotojais. Labai patogu, jautiesi ne kaip darbe, o taip, tarsi gyventum čia ir nėra baimės, kaip kitiems, dėl tualetų, dušų, nes grįžti ir gali kiekvieną dieną eiti praustis duše, pasigaminti maisto virtuvėje“, – džiaugiasi pašnekovė.
Džiugina ir atlyginimas už darbą. Nors Giedrė neatskleidžia, kokią sumą uždirba, atvirai sako, jog pinigų tikrai pakanka ir užsidirbti jų pavyksta nemažai, kadangi mokami dienpinigiai ir prisideda atlyginimas už išdirbtas valandas:
„Alga tikrai nėra prasta, bent jau mano akimis žiūrint. Jeigu žmogus neturi žalingų įpročių, priklausomybių, alga yra tikrai normali, palyginus su prestižinėmis profesijomis Lietuvoje, kaip pareigūno, mokytojo, tikrai daug didesnė.“
Giedrė ragina ir kitas moteris, kurios nori išbandyti savo jėgas vairuojant sunkvežimį, tačiau pritrūksta drąsos, išbandyti savo jėgas, net jei viršų ir ima baimė.
„Aš esu už tai, kad reikia pabandyti. Jeigu nedrąsu, kad kažkas sužinos, geriau yra nesakyti. O jeigu aplinkoje yra, kas gali paskatinti, tuomet tik bandyti ir jeigu moteris užtikrinta, kad gali išmokti ir to nori, aš tikrai tikiu, kad viską galime ir reikia tik bandyti ir nežiūrėti, ką galvoja kiti“, – pataria sunkvežimio vairuotoja dirbanti G. Jockutė.
