Oho, istekesiu! Na, paziuresim:)

O jeigu aš sapnavau mėlynus drabužius Velykų naktį ?

jei per Velykas namuose, kur auga berniukai, nera žibučių, niekada jie nebus žydri

arklio pasaga – senovėje skirtingos tautos arklį garbino ir tikėjo, kad pasaga gerąsias arklio savybes perduoda žmogui. O dar ir geležis buvo laikoma šventu metalu, kaip ir kalvės liepsna, todėl pasaga vien dėl to buvo ir kai kam tebėra dvigubai „palaiminta“…
Tokių ir panašių „laimę“ nešančių talismanų turbūt yra ne vienuose namuose. Dvasinė nešvara yra viena iš priežasčių, dėl kurių daugelio šeimų namai vietoj ramios užuovėjos yra tapę kivirčų ir barnių arena.
Manau, kad turime prisiminti, kad prietarai – kaip kirminai, kurie lenda iš mirusio tikėjimo kapo.
Kiek mūsų dar suduodame į nedažytą medį; klausomės gegutės kukavimų skaičiaus, kad gauti ir sulaukti tiek pat pinigų ar gyvenimo metų, o maldą „Tėve mūsų“ esame padarę mechaniška formule, taip pereidami į magijos sferą?
Kiek dar bijome, kad iš ryto pirmas sutiktas žmogus bus moteris, arba rengiamės sėkmę nešančiais, o dar blogiau – seksualumą pabrėžiančiais rūbais… Kiek mūsų garbiname šventas vietas, šventus daiktus, nors vienas Dievas yra šventas, vertas gyriaus ir garbės!
Dar vienas senas liaudies prietaras teigia, kad čiaudint siela trumpam palieka kūną… Ir siekiant apsaugoti ją nuo velnio, sakome: „…į sveikatą!“
Laikas pradėti garbinti Kristų, o ne prietarus.