o kodėl metalo laužo vagys į jas nesikėsina? problemą išspręstu ;)

Jei Mindaugo Navako taip pat nekonvenciolų požiūrį į miesto erdves turintis projektas abejonių nesukėlė, tai dėl Vlado Urbonavičiaus "Krantinės arkos", dabar pravardžiuojamos "vamzdžiu", į kovą pakilo dailės kritikų asociacija AICA, kurios vadovė Ramunė Rachlevičiūtė ir visas pulkelis menotyrininkų išreiškė pasipiktinimą raštu savivaldybei dėl Vilniaus tarybos bandymų pakeisti "vamzdžio" vietą. Tą kartą laimėjo meno kritikai. Tad kur jie dabar? Kodėl jie dabar sėdi krūmuose ir net nebando ginti savo nuomonės prieš visuomenę. Gal ir patys jau suvokia, kad "iš didelio rašto išėjo iš krašto".

Kūrinio meniškumo pajauta dažnai būna sąlygojama ir jo pateikimo ažiotažo. Pavyzdžiui, "Orlen Lietuva" įmonėje galime pamatyti šimtus kartų didingesnių vamzdžių raizgalynių, tačiau apie meną ten nekalbama. Jei atsirastų bent jau toks fotografas, kuris pateiktų konceptualių nuotraukų albumą to naftos perdirbimo giganto tema, tai galėtų prasidėti kalbos ir apie pačių vamzdžių meniškumą. Jei visa tai vėliau būtų gražiai pristatyta ir apiforminta, tai gal meno melomanai važiuotų ten, kaip į Europos parką pasigrožėti ir šiuolaikinių technologijų meniškumu bei nekonvencialiu požiūriu į mūsų gamtovaizdį.

Viskas mene yra labai sąlygina. Kas vakar atrodė degtukų dėžutė, tai šiandien gali tapti supereksponatu J.Mačiūno "fluxus" galerijoje.
Tad dabar lieka svarbiausias klausimas - palikti ar nukelti? Jei tuo vamzdžiu dar kažkas domisi ir vis naujus kontekstus jo raiškai sugalvoja, tai, manau, tegul mankština žiūrovai savo smegenis. Gal supras geriau kur ir kam tokią sumą biudžeto pinigėlių išleido. Juk tokios viešos akcijos - mūsų pamokos ateičiai... O pamokos juk taip pat kainuoja... Jei miesto valdžia mano, kad jau pasimokyta pakankamai, tai kaip ji nuspręs, tai taip ir bus.

Vamzdis savo rolę, kokios gal ir tikėjosi jo autorius ir ... tada Vilnių valdę paksoidai, Lietuvoje jau atliko. Kokia ta rolė ir kodėl V.Urbonavičius dabar gali trinti rankas iš pasitenkinimo? - verta PASIAIŠKINTI. Skulptūros, nužyminčios įvairių tautų senosios istorijos laikus pagimdė graikų, indų, actekų ir daugybę kitų skulptūrinių meno šedevrų. Europos menininkai bežvilgčiodami į praeitį kūrė savo klasicizmą, istorizmą, baroką ir t.t. Kiekviena meno kryptis turėjo savo atgarsius ir skulptūroje. Kubizmas, futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas, abstrakcionizmas , postmodernizmas, popartas, asambliažas, instaliacija, hepeningas, fluxus, optinis menas, konceptualusis menas ir dar daugybė krypčių, kurių nepaminėjau žadino ir žadina naujas idėjas ir jų raiškos būdus. Vienas iš tokių yra noras sukelti šoką primenančius apmąstymus. Kuo labiau menininkas išprovokuoja žiūrovų stresą, agresyvumą, apatiją ar net labai neigiamus pojūčius, tuo labiau mano, kad jis savo tikslą pasiekė. Tokia konceptuali provokacija būtent ir stypso Neries krantinėje. Jau pats sukeltas ažiotažas dėl "Krantinės arkos" galėjo būti autoriaus sumanymas. Meno pasaulis žino dar labiau šokiruojančių skulptūrų, kurių autoriai pretenduoja į postpostpostmodernizmą. Kiek tos pretenzijos kiekvienu atskiru atveju yra pagrįstos - vertėtų aiškintis atskirai. Jei žvelgti į tą " vamzdį" filosofiškai, tiksliau mūsų konkrečios krizės ir ją " labai pamėgusios" purvasklaidos fone, tai jis gali sukelti netgi labai prasmingų minčių. Nekelia šis kūrinys jis mūsų žvilgsnio į padangę. Tas tiesa. Greičiau primena visuomenės kanalizaciją. Kiek pro jį turėtų pratekėti nešvarumų, kad oras taptų gaivesnis ir kiek gali jų atlaikyti mūsų Neris ir Nemunas, kai visokios šašlavos mums kasdien verčiamos ant galvų?

Kai kas teigia, kad tie objektai turi "visuomeninės reikšmės statusą". Nežinau, kas tai yra meno kūrybos pasaulyje? Nemanau, kad bet kokie "statusai" padaro kūrinį vertingesnį ar niekinį. Kokį statusą suteikė visuomenė šiam "vamzdžiui"? - matėme ir komentarų puslapiuose. Beje, kai kurie vertinimai buvo netgi labai raiškūs:). Manau, kad pagal tą kontekstą, kurį pasirinko autorius Vladas Urbonavičius, tas vamzdis yra vietoje. Žinoma, jei jis būtų šį savo "statusą":) pasistatęs savo privačiame kieme, požiūris būtų kitoks. Niekas nemurmėtų ir gal susilauktų net praeivių užuojautos, kad neaiški trasa taip jo kiemą sudarkė. Nu nu nu - jos tiesėjams... Šis mano pastebėjimas dar kartą gali priminti, kad viskas mūsų požiūryje. Jei žiūrėsime į šį kūrinį, kaip į skulptūra - bus vienaip, tačiau jei paimsime tik jo "nuogą" koncepsiją - kitaip. Ta koncepsiją galima būtų pavadinti ir akibrokštu - pokštu vilniečiams. Jie daugumoje atveju tuo giliai nepatenkinti ir tą galima nesunkiai suprasti. Būtent tas nepasitenkinimas tikriausiai ir yra didžiausias autoriaus "kaifas".

Roberto Antinio ir Mindaugo Navako kūriniai taip pat propaguoja nekonvencialų požiūrį į miesto erdves, tačiau tik dėl "Krantinės arkos" vietos parinkimo susikovė Vilniaus taryba su dailės kritikų asociacija AICA, kurios pirmininkė Ramunė Rachlevičiūtė ir visas pulkas menotyrininkų "gulė ant bėgių", kad "vamzdis" būtų pasatytas toje vietoje prie Neries. Tai parodo ir tai, kiek mūsų menotyra nutolo nuo tradicinio meno grožio suvokimo.

Valdininkams kurie nusprendė šiuos "meno kūrinius" pirkti iš mokesčių mokėtojų kišenės, priverstinai parduoti už tą pačią kainą. Sulūžusią triūbą - to meto kultūros ministrui.Tegul pasistato savo kieme. Tai pažvengsime.

:):):):):):):) dabar plaus pinigus ant ju nugriovimo :D:D:D:D:D:D dar tokiu bajeriu negirdejau

Kodėl surūdijęs vamzdys vadinamas skulptūra? Ir kur jo autorius? Tugul greičiau šitą šiūkšlę išardo ar vientisą ir...į gerą vietą. Kokių dar pinigų jieško savivaldybė?

Del Dievo, leiskit vilnieciam patiem issiardyt, gal kam reikia to metalo??? juk 100 tukst ar kiek ten kainavo, tai metalas, turbut, neblogas panaudotas :):)

Tai nuverskite jas velniop, kad nedarkytų Vilniaus vaizdo.

Už metalo laužą atiduoti - nereikės lėšų ardymui