"Valstybininkų" žmogus, bene vienintelis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai priklausantis Kembridžo doktorantas Seime, vyriškis, pasidabinęs specialiu kostiumu, rytais geriantis šampaną, filosofas, verslininkas. Tai vis tas pats - Mantas Adomėnas. Jo dar neilgoje biografijoje savotiškai susiję reikšminiai žodžiai: senoji (sovietinė) ir naujoji (konservatorių) nomenklatūra, Kembridžas, Kaunas, Vilnius, Maskva, KGB. Ryšiai su intelektualais ir jautrūs bei šilti santykiai su pinigais.
Mantas Adomėnas tikrų tikriausias savo žodžio šeimininkas. Sutarus, kad į galbūt ne vien malonius klausimus jis atsakys raštu, redakcijai davus patikinimą, kad jokios cenzūros ar kupiūravimo nebus, seimūnas staiga pakeičia nuomonę. Su LŽ, kurioms, pasak M.Adomėno, įtaką daro KGB, jis bendrauti atsisako (lengvabūdiškai sviestas kaltinimas, bet prie šių trijų raidžių dar grįšime). Taigi, antroji pusė galėjo likti neišklausyta. Tačiau netikėtai M.Adomėnas pakeitė nuomonę ir atsiuntė perdėm lakoniškus atsakymus, nors anksčiau apie save pasakojo daug ir patetiškai.
"Susipažinkime..."
Tvirtina M.Adomėnas savo tinklalapyje. Taigi: "Gimiau 1972 metais, kai su nauja jėga pakilo kovos už laisvę sąjūdis. Priklausau senai vilniečių šeimai. Tėvai - Vilniaus universitete dirbantys ir dėstantys chemikai, kurių dėka esu toks, koks esu. Sąžinės ir tvirtumo mokiausi iš senelio Vinco - rašytojo, už partizanišką veiklą apdovanoto Vyčio Kryžiumi, sovietų nuteisto kasti anglį Intoje.
Ketinau studijuoti chemiją - tačiau prasidėjęs Sąjūdis nukreipė prie politinių idėjų, o galiausiai atvedė į humanitarinius mokslus. Studijavau Vilniuje, Vokietijoje, doktoratą rašiau ir apgyniau Kembridžo universitete. Pažinau tenykštį gyvenimą." Ši autobiografijos ištrauka netiesiogiai atsako į klausimą, kas paskatino M.Adomėną pasukti į įvairiomis prasmėmis klampią politikos dirvą, kai įgytas pavydėtinas išsilavinimas žadėjo perspektyvią mokslininko karjerą?
"Vargšas filosofas"
Susidomėjimą sukėlė ir oficiali bei solidi M.Adomėno šeimos turto ir pajamų deklaracija. Kaip juokavo vienas interneto komentatorius, iš kur vargšas filosofas turi tiek pajamų?
Taigi, "vargšas filosofas" ir jo žmona Viktorija, antikvarė, interjero dizainerė, pateikia tokius oficialius duomenis: privalomas registruoti turtas - 735000,00 litų, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai - 310000,00 litų, piniginės lėšos - 1156814,00 litų, gautos paskolos - 1047784,00 litų. Įkvepiančiai atrodo ir turimas privalomas registruoti nekilnojamasis turtas:
du butai daugiabučiuose Vilniuje, vienas Kaune, dar po vieną statinį ar patalpą tuose pačiuose miestuose.
Tačiau tai gal ir neatrodytų keista, nes M.Adomėnas su darbo santykiais susijusių pajamų gauna iš Seimo, UAB "Moresta" (žmonos įmonė), Vilniaus universiteto. Skursti neleidžia ir gaunami autoriniai atlyginimai, kuriuos moka Švietimo plėtotės centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, UAB "Smiltinės medis", Lietuvos nacionalinis muziejus, visuomeninė organizacija "Konservatyvioji ateitis", Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos mokslo taryba. Prisiduriama ir iš užsienio gautomis piniginėmis lėšomis - M.Adomėną remia "Fondazione Nova Respublica" (Italija), "Groupe du parti populaire europeen de P. E." (Belgija).
Konservatorių "smegenų institutas"
Kažin ar daug žmonių yra girdėję apie tokį Demokratinės politikos institutą (DPI), kuris buvo ir yra (ne)oficialus Tėvynės sąjungos "think tank" (smegenų centras). O juo labiau apie
jo prezidentą M.Adomėną, kuris nuo tų pačių 2006 metų buvo ir Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus patarėjas.
DPI yra nuosekliai vakarietiškos orientacijos politikos ekspertų visuomeninė santalka, sukurta pagal Vakaruose veikiančių "smegenų centrų" pavyzdį. Pagrindinė DPI misija - Lietuvos visuomenės politinė ir pilietinė branda. "Tikrų tikriausia yra tai, kad mūsų papročiai, civilizacija ir visi su mūsojo europinio pasaulio papročiais bei civilizacija susiję geri dalykai šimtmečius priklausė nuo dviejų principų ir buvo jų susijungimo padarinys: turiu omenyje džentelmeniškumo ir religijos dvasią", - skelbiama DPI tinklalapyje. Šiame "smegenų centre" užgimė pirmieji dabar vykdomos švietimo ir mokslo reformos daigai, kuriuos nuoširdžiai A.Kubiliaus pavedimu puoselėjo M.Adomėnas.
Skaudi likimo ironija, arba politiniai dabartinės koalicijos partnerių išskaičiavimai lėmė, kad prie išnešiotos lyg kūdikis reformos vairo stojo ne M.Adomėnas, o liberalsąjūdininkas Gintaras Steponavičius.
Perspektyvi Vilniaus našta
Tai ir lėmė, kad tarp premjero A.Kubiliaus ir jo politinio "augintinio", jau mačiusio save švietimo ir mokslo ministro poste, M.Adomėno perbėgo juoda katė. Tačiau net ir tai nesugriovė jauno politiko partinės karjeros, mat jis žino slaptažodį, atveriantį šioje partijoje visas duris. Šį slaptažodį jis atskleidė atsiųstais atsakymais, kai neprašomas ir neklausiamas pratrūko ditirambais partijos patriarchui. Toks demonstratyvus lojalumas - patikimiausias skydas nuo bet kurio partijos kolegos ir net vadovybės kritikos.
Tad savaip logiška buvo staigmena, kai Vilniaus miesto TS-LKD skyrių sueigos pirmininku, paprasčiau - Vilniaus konservatorių vadu - netikėtai tapo M.Adomėnas. Netikėtai todėl, kad tinkamai vadovauti gausiausiam partijos skyriui ir tuo pačiu metu vykdyti Seimo nario įsipareigojimus normaliam žmogui nelieka nei laiko, nei fizinių galių. Netikėtai dar ir todėl, kad anksčiau M.Adomėną sostinės partijos kolegos skyriaus susirinkimuose buvo matę vos keletą kartų. Epizodiškai. Rutininė "partinė statyba" filosofui buvo visai ne prie širdies.
Kai kurie Vilniaus skyriaus įtakingi konservatoriai tokį M.Adomėno partinės karjeros posūkį aiškina labai paprastai.
Pasirašęs sąžiningos politikos paktą ir pabrėžęs, kad žmonių pasitikėjimą ne tik politikais, bet ir visa savo valstybe įmanoma atkurti tik vykdant sąžiningą bei atsakingą politiką, Vilniaus sueigos pirmininkas M.Adomėnas siekė ilgalaikių tikslų. Esą skaičiuojama, kad daugmaž po pusantrų metų, kai vyks eilinis konservatorių suvažiavimas, kai partijos pirmininko A.Kubiliaus ir kitų šiuo metu įtakingų partijos kolegų reitingai dėl krizės bus katastrofiškai smukę, lyg deus ex machina nusileis valstybės valdymu nesusitepęs, jaunas ir perspektyvus M.Adomėnas.
Prisimintina dar kandidato į Seimo narius M.Adomėno istorija. Labiau žinoma apie tai, kad Artūro Zuoko vadovaujamus liberalcentristus itin papiktino mieste iškabinėti milžiniški plakatai, kuriuose rašoma: "Jūsų rinkimų apylinkėje: ringe Mantas Adomėnas prieš Abonentą." Mažiau girdėtos vidinės konservatorių batalijos dėl galimybės susirungti su A.Zuoku. Nenuilstantis kovotojas su vadinamuoju Abonentu buvo tuometis Vilniaus tarybos narys ir sostinės konservatorių vadovas Kęstutis Masiulis. Tačiau visą kovos su Abonentu grietinėlę nusigriebė menkai žinomas M.Adomėnas, niekada prieš tai galvos dėl "abonentinių" sostinės problemų sau nesukęs. Sprendimas vietoj K.Masiulio prieš A.Zuoką siųsti M.Adomėną ir lengvai "paimti" rinkimų apygardą buvo vienasmeniškai A.Kubiliaus priimtas. Su niekuo nesitarus ir nepaaiškinus tokio sprendimo motyvų.
Politinis pėdsakas - V.Ališauskas
Panašias prognozes apie M.Adomėno politinę karjerą prieš metus dėstė ir žurnalistė Rūta Grinevičiūtė: "Valstybininkai" regi M.Adomėną kaip savo naują žvaigždę, kuri, jei ir nepakeis A.Kubiliaus, tai bent jau sukurs galbūt būsimoje valdančiojoje partijoje - Tėvynės sąjungoje - dvivaldystės dvasią. Aplinkybės tokiai operacijai palankios. (...) Pono Adomėno biografijoje tėra vienintelis politinis pėdsakas - Vytauto Ališausko globa, kuri leidžia nujausti jį priklausant vadinamajai albinų frakcijai." (Alfa.lt, 2008 06 30).
Pernai, vykstant Seimo rinkimų kampanijai, viešojoje erdvėje buvo platinamos M.Adomėno konkurentų paskalos, neva Užupyje, Paupio gatvėje, M.Adomėnas kartu su savo draugu įsigijo butą. "Abu vyrai yra buto nuosavybės bendrininkai. Jame įsikūrė filosofas Vytautas Ališauskas. M.Adomėnas dabar gali rinktis arba filosofo, arba žmonos Viktorijos draugiją, kuri gyvena šalimais, Užupyje, Malūnų gatvėje."
Panašūs gandai buvo skleidžiami ir per prezidentinę kampaniją. Konkretūs tuometės kandidatės į prezidentus Dalios Grybauskaitės atsakymai apie priklausymą KGB ar netradicinę lytinę orientaciją iš karto lėmė tai, kad stojo tyla. M.Adomėnui prireikė bene dviejų savaičių, kol išstenėjo atsakymus.
Tačiau asmeninė šių dviejų filosofų draugystė ar mąstymo panašumai savitai (nors ir ne visai tiesiogiai) atsiskleidė ir per Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalą. V.Ališauskas buvo paskirtas vadovauti visuomeninei, tuomečio premjero G.Kirkilo sudarytai komisijai, kuri turėjo tirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes. "Tyrimas" baigėsi gėdingu fiasko, tačiau "už nuopelnus" V.Ališauskui atsilyginta ambasadoriaus prie Švento Sosto postu.
Neilgai trukus savo indėlį į VSD tyrimo reikalus įnešė ir M.Adomėnas. Būdamas TS-LKD Politikos komiteto narys, jis bene aktyviausiai priešinosi, kad buvę VSD kontržvalgybos vadovai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis, sąžiningai liudiję Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui bei buvę išvadinti išdavikais, "kurmiais", būtų įtraukti į partijos rinkimų sąrašą. Tiksliau, kad būtų pašalinti iš preliminaraus sąrašo, į kurį buvo pasiūlyta juos įtraukti. Šios "principingos kovos" už partijos sąrašo švarumą M.Adomėnas iki šiol nelaiko klaida.
Kauno reikalai
TS-LKD stovykloje M.Adomėnas išsiskiria verslumo dvasia - savo (ar jo šeimos narių) nekilnojamojo turto sandoriais. Pavyzdžiui, M.Adomėno pirmoji žmona Jolita sutuoktinių bendrai įsigytą turtą tuo metu dar savo vyrui pardavė trečią dieną, vos tik buvo gautos statybų inspektorių pažymos apie baigtą rekonstrukciją. M.Adomėnas šį butą Visų Šventųjų gatvėje pardavė, o virš jo buvusią palėpę išmainė į garažą, tačiau po kelių mėnesių ir garažą iš jo nupirko tas pats buto pirkėjas. Ką reiškia tokie manevrai, galėtų atsakyti nekilnojamojo turto ekspertai.
Kalbama, kad ir santuoką su antrąja žmona Viktorija (buvusi Vabolienė) stiprina aistra nekilnojamajam turtui. Ypač gausūs sandoriai vyksta Kaune, kur nekilnojamojo turto operacijoms vadovauja Viktorijos Adomėnienės-Vabolienės motina Rita Levickienė, kuri ir yra visų šių nekilnojamojo turto sandorių variklis. Ji yra bendrovės "Proka" vadovė bei bendrovės "Julius ir Ko" likvidatorė. Šios bendrovės tarpusavyje bei asmeniškai vadovei R.Levickienei yra pardavusios ir perpardavusios nemažai turto Kauno mieste. Kai dukra sėkmingai ištekėjo už Vilniaus politinio elito pažibos M.Adomėno ir išsikraustė iš Kauno, savo investicijas iki sostinės išplėtė ir Levickų šeima (antikvarinės parduotuvės Vilniaus senamiestyje).
Tvirti pamatai
Taigi senų Vilniaus inteligentų atžala susigiminiavo su garsia kauniečių Levickų šeima. Patriotinių dešiniųjų jėgų atstovas, mėginantis įtikinti, kad jį persekioja KGB, atėjo į giminę, kurios patriarchas bendravo su aukščiausio rango Kremliaus ir KGB veikėjais. Šia santuoka senoji ir naujoji nomenklatūra tarsi padavė viena kitai ranką.
Kaune iki šiol prisimenamas legendinis Vytautas Levickas, Viktorijos Adomėnienės senelis, kuris buvo Vilijampolėje veikusio K.Giedrio kailių gamybos susivienijimo, kauniečių vadinto tiesiog "Vilku", generalinis direktorius, anot žinomo Kauno žurnalisto Alvydo Dargio, kailininkų mafijos krikštatėvis.
Savo žurnalistiniame tyrime, paskelbtame savaitiniame žurnale "Ekstra" (2007 11 05), A.Dargis rašė, kad plačiai sklido kalbos apie V.Levicko sukauptus turtus, įtaką aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, ryšius ne vien su sovietų oficialios ir šešėlinės ekonomikos lyderiais, bet ir kriminalinio pasaulio vadeivomis. "Vilkas" buvo priskirtas strateginėms Sovietų Sąjungos įmonėms, nes vykdė karinius užsakymus armijai ir laivynui. O specialiųjų užsakymų ceche buvo siuvami prabangūs kailiniai Kremliaus vadovams ir jų žmonoms, daugelį šio aukščiausio rango žmonių V.Levickas pažinojo asmeniškai. Pavyzdžiui, kai 1989 metais prieš rinkimus į Sovietų Sąjungos liaudies deputatus SSSR komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas savo ranka sudarinėjo vadinamąją "Kremliaus auksinę šimtinę" (partijos kandidatų, kuriems net nereikėjo dalyvauti rinkimų kovoje, sąrašą), V.Levickas į jį pateko vienintelis iš sovietinės Lietuvos.
A.Dargis rašo, kad V.Levickas buvo artimai susijęs su sovietų Prekybos ir pramonės rūmų susivienijimais "Severzoloto" ir "Severalmaz" (aukso ir deimantų gavybos įmonės, - red.), o jų vadovai kailiais buvo aprengiami nuo galvos iki kojų. Fiksuoti ir V.Levicko nuolatiniai kontaktai su kailių susivienijimo "Sojuzmecheksport" vienu vadovų Leonidu Sinycinu, kuris turėjo KGB pulkininko laipsnį ir priklausė KGB 1-osios vyriausiosios valdybos specialios rezidentūros skyriui. Vėliau "Vilko" istorijose pasirodė koncernas EBSW, KGB generolas R.Marcinkus. A.Dargis kelia versiją, kad R.Marcinkaus trumpalaikis persikvalifikavimas į kailininkus, paskutiniai V.Levicko gyvenimo metai (netikėtai mirė 1991 m.) galėjo būti susiję su KGB priedangos verslo struktūrų Lietuvoje steigimu. "Ir kas pasakys, kad šioje schemoje susipynę Rusijos slaptųjų tarnybų ir lietuviškos mafijos interesai - tik praeitis? - klausia žurnalistas. - Veikiau tai sprogmuo po šalies dabarties ir ateities pamatais."
Kaune niekada netilo kalbos apie išskirtinę buvusio brangiųjų švelniakailių žvėrelių kailių fabriko direktoriaus namų prabangą, kotedžus įvairiose kurortinėse Lietuvos vietose, paslėptus seifus su brangenybėmis.
Sunku tvirtinti ar neigti, tačiau neatmestina, kad vesdamas pasakiškai pralobusio senosios sovietinės nomenklatūros šulo V.Levicko anūkę M.Adomėnas galėjo gauti reikšmingą "pasogą" savo būsimiems kilnojamojo ir nekilnojamojo turto sandoriams.
Nauji dirvonai
Negailestingai nustumtas nuo švietimo reformos reikalų, M.Adomėnas ėmėsi naujos - azartinių lošimų reguliavimo - veiklos, darsyk pademonstruodamas nepaprastą savo interesų platumą. Ne kiekvienas įstengtų vienodai įsigilinti ir į švietimo, ir į azartinių lošimų problematiką, kita vertus, susidomėjimą lošimų verslu derinti su "religijos dvasia", M.Adomėno bendraminčių V.Ališausko, Irenos Degutienės ir kitų konservatorių krikščioniškai demokratiško sparno katalikiška etika.
Šių metų pradžioje per neeilinę, skubiai sušauktą Seimo sesiją, kurios pagrindinis uždavinys - ištaisyti skubomis priimtų mokesčių įstatymų klaidas, pateiktos Azartinių lošimų įstatymo pataisos buvo netikėtumas. Pataisų esmė - dvejiems metams uždrausti steigti naujus azartinių lošimų punktus ir neišduoti naujų leidimų. Projekto iniciatorius ir vienintelis autorius - Seimo TS-LKD frakcijos narys M.Adomėnas savo poziciją grindė tuo, kad nėra patvirtintų azartinių lošimų reguliavimo viešosios politikos krypčių, o lošimo procesas esą tapo nevaldomas.
Konservatoriaus siūlomos įstatymo pataisos sustabdyti azartinių žaidimų verslą, pasak įvairių politinių pakraipų Seimo narių, būtų buvusios palankiausios bendrovei "Tete-a-tete", praėjusiais metais ji turėjo 59 automatų salonus iš 113 veikusių šalyje.
M.Adomėno siūlymą sukritikavo ne tik Seimo Teisės departamentas, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. Jų išvadų esmė - projektas prasilenkia su Konstitucija ir Konkurencijos įstatymu.
"Manome, kad pasirinktas administracinis reguliavimas, kuriuo siūloma suvaržyti naujų ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, vadovaujantis vien tik galima rizika, yra nepagrįstas ir neproporcingas siekiamam tikslui", - Teisės departamento nuomone, TS-LKD eina ne tuo keliu, kad iš tikrųjų būtų mažinama lošimų socialinė rizika.
M.Adomėnas, atsižvelgdamas į pastabas, pasuko kitu keliu - kreipėsi tiesiai į tuometį finansų ministrą Algirdą Šemetą. Pasuko ne vienas, o vedinas kauniečiu Samoilu Kacu, Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos valdybos pirmininku ir tos pačios UAB "Tete-a-tete" steigėju bei savininku, taip dar sykį patvirtindamas Vilniaus politikos ir Kauno verslo pasaulio sąjungą. Finansų ministerijos specialistai kalbėjo, kad raginamas paremti kontroversiškas pataisas A.Šemeta buvo nepalenkiamas. Bendraminčiai - vilnietis M.Adomėnas ir kaunietis S.Kacas - su savo pataisomis buvo išprašyti lauk.
ĮKIRTIMAS:
Ilgai laukti atsakymai
- Jūsų išsilavinimas žadėjo perspektyvią mokslininko karjerą. Kas paskatino pasukti į įvairiomis prasmėmis klampią politiką?
- Esu vienas iš tų žmonių, kurie politiką laiko garbingu užsiėmimu, kur intelekto ir pasišventimo reikia ne mažiau negu moksle. Esu katalikas, ir man didelį įspūdį paliko Bažnyčios raginimas katalikams pasauliečiams nevengti politikos ir viešojo gyvenimo. Matau, kad šiandienėje politikoje trūksta intelektualinių pajėgumų, nuoseklaus mąstymo ir logikos, kūrybingesnių idėjų. Intelektualai bei mokslininkai aktyviai dalyvavo politikoje ir LDK laikais, ir prieškario Lietuvoje. Beje, niekas neužginčys, kad prof. Landsbergis yra ne tik didžiausias dabartinės Lietuvos politikas, bet ir vienas svarbiausių mūsų laikų mokslininkų humanitarų.
- Neseniai tapote Vilniaus konservatorių-krikdemų vadovu. Jūsų partijos kolegos teigia, kad Seimo nario pareigos sunkiai suderinamos su vadovavimo vienam stambiausių partijos skyrių našta. Kam tokia našta?
- Būnant Seimo nariu, ypač svarbu palaikyti ryšį su partijos žmonėmis, jos aktyvu. Tai - ne našta, o maloni, akiratį plečianti pareiga. Šito linkiu ir kitiems. Seimo nariai, kurie praranda ryšį su savo partija, greitai praranda ir ryšį su tikrove.
- Vilniaus konservatoriai kalba, kad vadovavimas skyriui gali tapti atspirties tašku, kai bus renkamas naujas partijos vadovas. Ar matote save vadovaujantį konservatoriams (bei keičiantį A.Kubilių pirmininko poste)?
- Nežinau, kaip ir kodėl gali kilti toks klausimas, kai nė vienas Vilniaus sueigos pirmininkas nėra pretendavęs į partijos pirmininkus - tai nesusiję dalykai. Gal taip klausti verčia iš sovietinių laikų užsilikę mąstymo įpročiai, kai iš susodinimo Politbiure tvarkos spręsdavo apie TSKP raidą ir galios santykius?
- Jūsų santykiai su p. V.Ališausku apaugę (apauginti) įvairiausiais gandais (gal teisybe): bendras nekilnojamasis turtas, bendri projektai, galiausiai vos ne bendras gyvenimas. Norėtume, kad pakomentuotumėte tuos viešojoje erdvėje randamus dalykus (prasimanymus, šmeižtą)? Jei tai prasimanymai, kas ir kodėl juos skleidžia?
- V.Ališauskas yra mano krikštatėvis, dėstytojas, bičiulis, taip pat Sąjūdžio laikų ir tos pačios partijos bendražygis. Tai mus ir sieja. O tokius klausimus labai mėgo uždavinėti KGB Sąjūdžio pradžioje.
Apie gandus galiu pasakyti tiek: jeigu žurnalistas pateiks konkrečius gandus, galėsiu juos ir paneigti, o pats apie mane skleidžiamomis paskalomis nesidomiu. Gandų nebūna tik apie tokius žmones, kurie arba jau kuris laikas mirę, arba niekam neįdomūs.
- Jūsų turto ir pajamų deklaracija daro solidų įspūdį. Kaip juokavo vienas komentatorius, iš kur vargšas filosofas turi tiek pajamų? Ar galėtumėte atskleisti pasiturimo gyvenimo paslaptį?
- Mano šeimos turtas yra visiškai skaidrus, jo kilmė grindžiama dokumentais. O tai, kad palyginti jauni ir darbingi žmonės prieš porą metų ilgam laikui paėmė paskolą, šiandien turbūt nieko, išskyrus "Lietuvos žinias", nestebina.
- Esate Demokratinės politikos instituto prezidentas, kuris yra (ne)oficialus Tėvynės Sąjungos "think tank". Ar Jūsų sumąstytos koncepcijos, vizijos įgyvendinamos taip, kaip ir buvo sukurtos, ar gyvenimas jas gerokai koreguoja?
- Jūs klystate - DPI prezidentas nesu. Džiaugiuosi, kad Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai bendradarbiauja su daugeliu profesionalių institucijų ir atsirenka, kas jų siūlymuose atrodo perspektyvu. Pats aktyviai dalyvauju šiame procese.
- Esate, regis, vienas iš tų, kurie vadinamuosius VSD kurmius pasiuntė kuo toliau nuo partijos rinkimų sąrašo. Tas žingsnis buvo apgalvotas, nesigailite?
- Ne, nesigailiu. Laikas parodė, kad buvau teisus.
Rimantas VARNAUSKAS
