Albertas ONIŪNAS
Jūrininkų prospektas Klaipėdoje - nauja ir plati gatvė, statmena jūrai. Vienoje pusėje matyti raudonplyčių daugiabučių kvartalai, kitoje - jau tik pievos, laukai. Ir namas vaiduoklis. Prieš dešimt metų pradėto monolitinio septynaukščio statybos baigėsi ties ketvirtuoju aukštu. Laivų remonto įmonės darbuotojai jame taip ir neapsigyveno. Užtat labai greitai tuščiomis langų kiaurymėmis niūriai į pasaulį spoksantis pastatas prisipildė įvairaus plauko valkatų, narkomanų, šiaip likimo nuskriaustų benamių.
Šeimyninis konfliktas
Gyvena jie ne tik "vaiduoklių name", bet aplink besidriekiančiuose laukuose - šių žmonių stogu virš galvos tampa ir palaikės medinės trobelės, panašios į renčiamas sąvartynų gyventojų, ir apleisti, nenaudojami garažai. Šioje teritorijoje būta nužudymų, o lavonų randama ir išvežama dažniau negu bet kurioje kitoje miesto dalyje. Todėl mažne po kiekvieno nužudymo kriminalistų komanda vyksta į "vaiduoklių namą" ir krato visus ten gyvenančiuosius. Kartais surengiama parodomoji akcija: pareigūnai sukviečia žiniasklaidos atstovus, išvaro visus benamius laukan ir tada žmogelius galima iki valiai fotografuoti bei filmuoti nė nesiklausiant jų leidimo. Tarp vietinių policininkų dažnai pasakojamas toks incidentas. Kartą VPK Budėtojų skyriaus pareigūnai telefonu gavo pranešimą apie šeimyninį konfliktą Jūrininkų prospekto 31-ajame name. Ekipažas nuvyko į prospektą, tačiau niekaip negalėjo rasti tokiu numeriu pažymėto namo. Grįžo, tačiau budėtojas pakartojo adresą ir liepė ieškoti toliau. Ieško, bet neranda. Staiga vienam policininkui toptelėjo, kad 31-asis - neoficialus "vaiduoklių namo" numeris. Ir iš tiesų - šalia to namo esančioje "Shell" degalinėje pareigūnai pamatė varganos išvaizdos girtą benamę, kurios kojos buvo nusėtos mėlynėmis. Ji mosikavo rankomis ir kvietė pareigūnus privažiuoti, pasakojo, kaip ją muša sugyventinis. Policininkai įniršę pažadėjo benamei dar smarkiau įkrėsti į kailį ir išvyko.
Lavonas statinėje
Prieš keletą dienų vaiduoklyno teritorijoje, varganuose daržuose, kuriuos sodina tie patys benamiai, vienas valkatėlė aptiko žemėn įkastą statinę, iš kurios kyšojo apipuvusi žmogaus koja. Žmogelis radiniu nepaprastai apsidžiaugė - kriminalistai už tokią žinią tikrai duos pinigų bent penkiems buteliokams odekolono ar langų valiklio, ir nedelsdamas pranešė kur reikia. Tirdami palaikus ir tai, kokiomis aplinkybėmis jie ten atsirado, policininkai apklausė keliolika benamių. Paaiškėjo, kad daržuose, medinėje pašiūrėje, gyvenęs Grigorijus Mosliakovas (54 m.) buvo nužudytas kirvio smūgiais į galvą prieš metus. Žudikas Aleksandras Fomkinas (44 m.) - iš tų pačių bėdžių. Jis kūną nuvilko prie senos, žemėn įkastos statinės ir sugrūdo, po to pridengė plėvele.
Jaunieji sadistai
Vaiduoklyno ir gretimų teritorijų gyventojus nuolat terorizuoja netoli esančios internatinės mokyklos įnamiai. Paaugliai iš asocialių šeimų, gyvenantys bendrabutyje, įsivaizduoja esantys daug geresni už "bomžus", todėl prasimano sadistinio pobūdžio pramogų - kaip tik gali iš jų tyčiojasi, o kartais net kankina ir nužudo. Klaipėdos apygardos teismas pradėjo nagrinėti bylą, kurioje minėtos mokyklos moksleiviai šešiolikmečiai Michailas Sereda ir Juventas Sakalauskis kaltinami nužudymu, išžaginimu, sunkiu kūno sužalojimu ir kitais nusikaltimais. Praėjusį pavasarį jie benamį Virgilijų Vaznonį įstūmė į medinę pašiūrę, užrėmė duris ir padegė. Žmogui pavyko išsiveržti iš liepsnų, bet paaugliai ėmė jį mušti. Vargais negalais teišsigelbėjo. Tie patys sadistai prie Smiltelės upelio pasigavo vaiduoklyne gyvenančią Gražiną Tamašauskienę. Ją išrengė, išžagino ir įstūmė į upelį. Kai moteris dar bandė lipti į krantą - trenkė per galvą lazda. Benamė paskendo...
Pikti benamiai
Vaiduoklynas net saulėtą dieną atrodo niūriai. Aplink - iš šiukšlių konteinerių sutemptos atliekos. Gyvenama tik vienoje šio namo laiptinėje, mat čia yra arba šiokie tokie langai, arba kiaurymes dengia polietileno plėvelė. Policijos duomenimis, šiuo metu čia gyvena 12 žmonių, 5 iš jų - moterys. Dieną vaiduoklyno įnamiai dažniausiai būna "išėję į trasą", tai yra tikrinti šiukšlių konteinerių turinio. Tačiau ne visi, ir tuo netrukome įsitikinti. Namo viduje pasigirdo šuns lojimas ir trečiojo aukšto lango kiaurymėje pasirodė pusamžio vyriškio galva. Kaip vėliau sužinojome, tai buvo nužudytosios Gražinos Tamašauskienės sugyventinis. Dabar jis gyvena su kita moterimi. Žmogus, pavadinkime jį Vladu, piktai pasiteirauja, kas mes tokie ir ko reikia, o sužinojęs, kad žurnalistai, kategoriškai atsisako kalbėtis. Vis dėlto per rūsio angą sulendame vidun. Laiptinėje be turėklų pasitinka gana agresyviai nusiteikęs kokių 30 metų vyrukas. Tačiau po truputį jo pyktis praeina, jis net pakviečia į svečius. Gyvena vyrukas trečiajame aukšte, savo būste įsistatęs netgi šiokias tokias duris. Viduje - nuo dūmų pajuodusias sienos ir lubos, šiokie tokie baldai, senas, vietoj spintelės naudojamas šaldytuvas, o kambario vidury - paties sumūryta krosnis.
Svajonės ir tikrovė
Šeimininkas nenori prisistatyti ir prašo vadinti jį taip, kaip vadina kiti likimo draugai - Zerzelia. Pirmiausia Zerzelia paaiškina, kodėl vaiduoklyno gyventojai nenori bendrauti - laikraščiai ir televizija iškraipo jų žodžius ir skleidžia neteisybę. Be to, neseniai lankėsi kažkokios firmos atstovai. Jie pareiškė, kad artimiausiu metu visi benamiai turės išsikraustyti. Ar namas bus griaunamas, ar rekonstruojamas - nepasakė. Zerzelia augęs vaikų namuose, vėliau dirbęs kažkokiame kooperatyve. Paklaustas, ar niekada neturėjo savo namų, miglotai atsako, jog jo šeima buvusi didelė ir vietos tame bute jam nebelikę. Įsikūręs čia prieš šešerius metus. Teko šiek tiek paremontuoti stogą, nes po lietaus bute telkšodavo tikras baseinas. Vyrukas keliasi 4 valandą ryto ir eina į trasą. Didelės kovos dėl šiukšlių konteinerių nėra - katras pirmas prie jo prieina, to ir laimikis. Aštuntą ryto grįžta, geria arbatą ir - vėl į trasą. Per dieną pėsčiomis sukaria apie 30 kilometrų. Grįžta vakare, pasirūpina malkomis, pasikuria krosnį. Iš netoliese tekančio Smiltelės upelio, nuo senų laikų vadinamo "gavnotečka", parsineša vandens skalbti. Zerzelia tikina geriamojo vandens nusiperkąs parduotuvėje. Rodo neveikiantį mobilųjį telefoną, magnetofoną. Sakosi jau susitaupęs pinigų vieno kambario bendrabučio tipo butui. Deja, panašu, kad tai tik gražios svajonės.
"Į kalėjimą? Nė velnio"
Zerzelia nenori būti vadinamas "bomžu", geriau - benamiu. Jis iš tiesų nepanašus į prasigėrusį valkatą, kalbėdamas puikiai išsiverčia be keiksmažodžių. Anksčiau kitoje laiptinėje mėgdavo rinktis narkomanai, bet jie labai traukdavo policiją, tad dabar visi išvyti. Paklaustas, ar ne geriau būtų kalėjime, Zerzelia atsako, kad nė velnio. Laisvė yra laisvė. Nusiperki buteliuką, išgeri, kada tik nori. Nėra jokios būtinybės vogti, plėšti ar žudyti. Dažnai negeria, todėl pinigų lieka viskam, ko tiktai reikia. Ir vis dėlto tokio gyvenimo Zerzelia nelinkėtų ir juodžiausiam savo priešui. Reikia turėti valios taip gyventi. Todėl daugelis benamių neištveria, kariasi, skandinasi. Tai toks juodas barjeras, kurį peržengti visai nesunku, tačiau sugrįžti atgal beveik neįmanoma. Dažnai prie vaiduoklyno atbėga paauglių gaujos, rėkauja, vadina namo gyventojus "bomžais" ir mėto plytgalius į langus. Zerzelia mano, kad tokie visai nepagalvoja, jog jų tėvai gali prarasti darbą, butą ir atsidurti čia. Šiais laikais tai visai nesudėtinga. Pokalbio pabaigoje vyrukas pasiūlo korespondentui pačiam pagyventi kartu su juo bent savaitę - tik tada galima bus suprasti ir įvertinti tokio gyvenimo niuansus.
Ateitis - po medžiu
Dar vienas žmogelis, sutikęs tarti keletą žodžių, - Lionikas. Amžius - sunkiai nusakomas. Jis neslepia esąs teistas ir sovietmečiu ne kartą specialiuose profilaktoriumuose gydytas nuo alkoholizmo, bet taip ir neišgydytas. Kitados Lionikas turėjo darbą, buvo suvirintojas. Bet jau seniai pamiršo. Prieš daugelį metų jis prarado visus dokumentus, jau septyneri metai gyvena vaiduoklyne. Nelabai seniai socialiniai darbuotojai ant namo sienos išklijavo skelbimus, kad norintiesiems bus suteikta pagalba įsigyjant dokumentus ir apiforminant socialinę pašalpą. Lionikas nuėjo nurodytu adresu, tačiau ten visi stengėsi kaip galima greičiau juo atsikratyti. Siuntinėjo po įvairius kabinetus, kol Lionikui trūko kantrybė. Spjovė ant švarių bei gražių valdiškų grindų ir išėjo namo.
Lionikas gerai žino, kur eis, kai bus išvarytas iš vaiduoklyno. Vasarą miegos po medžiu, o žiemą pasistatys "budkę" kur nors netoliese, daržuose. Fotografuotis žmogelis nenorėjo, tačiau gavęs tris litus alui noriai papozavo. Atsisveikinant su Lioniku, lange vėl pasirodė Vladas. Kalbėtis jis vis dar nenorėjo, bet nuotaika buvo jau geresnė. Paklaustas, kur ieškosis naujo būsto, ironiškai pasakė : "Eisiu pas Landsbergį į vilą gyventi".
