REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kino kritikai visas situacijas komentuoja dviem požiūriais: arba cituoja frazę iš Raimondo Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“, jog mūsų laukia baisūs dalykai – ne kažkas mirs, žus, išduos, bet – „niekas nesikeis“; arba mato ateitį visiškai katastrofistiškai ir iš blogų variantų renkasi patį blogiausią.

REKLAMA
REKLAMA

Abu požiūriai nekelia optimizmo, ir niekad nebuvau linkęs jiems pritarti. Bet laikui bėgant gyvenimas dažnai priverčia sutikti.

REKLAMA

Kai Lietuvos kino studiją perėmė privačios rankos, naujų šeimininkų, anksčiau konvertavusių bankų pinigus ir „Snaigės“ šaldytuvų akcijas, niekas nepasitiko džiugiai. Iškart buvo pranašaujama: kino studijos plotai prie Antakalnio bus parduoti, kino studija išparceliuota, plotas Žvėryne, Birutės gatvėje, Preiloje ir dar kitur bus parduotas arba užstatytas daugiaaukščiais. Kino studijos šeimininkai įtikinėjo, kad taip nebus, suko filmus (t.y. teikė paslaugas užsieniečiams), bet galiausiai direktorius Ramūnas Škikas Lietuvos radijo laidoje (http://www.lrt.lt/ci.media.play.php?u=http://193.219.139.116/lr2/lr2_20050718.wma&s=09:05:00&d=00:55:00&id=761356 ) tai patvirtino: kino studija keliasi į didesnius plotus šalia Minsko plento, o Nemenčinės plento pradžia sulauks daugiaaukščių ar kitokių pastatų. Kasandros buvo teisios.

REKLAMA
REKLAMA

O šią savaitę Kultūros ministerija išplatino ilgai lauktą pranešimą dėl Lietuvos kino teatro, kuris, sprendžiant iš pavadinimo (http://www.lrkm.lt/index.php?ItemId=21775) – „Nekomercinio kino gerbėjams gera žinia – kino teatras „Lietuva“ išlieka“ – turėjo nudžiuginti tuos gerbėjus. Tai patvirtino ir ministro frazė: „Šiandien mes jau turime teigiamą rezultatą, kuris nudžiugins nekomercinio kino gerbėjus“. Deja, internetiniai komentarai parodė atvirkščiai, ir gali pamanyti: niekšai tie „nekomercininkai arthauzininkai“, dar jiems negana!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Negana, nes 1000 ir 88 vietų salės keičiamos į 200 ir 100. Architektas Algis Nasvytis greitai spėjo perorientuoti savo menines vizijas ir vietoj anksčiau parengto „bildingo“ pasiūlė pastatą „išardyti“ ir „statyti iš naujo“. Žmoniškai tikriausiai tai reikštų „nugriauti“ ir „pastatyti“, nes išardyti galima vaikišką konstruktorių, bet tada reikia sudėti, o ne statyti. Tai būtų atlikta per dvejus metus, vadinasi, tiek laiko liktume be tokio pobūdžio kino teatro („Skalvijos“ ateitis bus panaši – jis bus „išardyta“ ir perkelta į Menų spaustuvę, bet tai jau atskira tema).

REKLAMA

Kodėl nuspręsta apsiriboti tokiomis 100 ir 200 vietų salėmis? Galime svarstyti apie statybas: virš šių salių iškiltų anksčiau planuoti butai, nes akropolių statytojai toliau spjauna į visuomenės nuomones. Bet esama informacijos, kad egzistuoja liepos 14 d. paties ministro pirmininko (sic!) raštas Vilniaus apskrities viršininkui, kuriame prašoma įvertinti galimybę išsaugoti kino teatrą ir nekeisti žemės (visuomeninės) paskirties. Tai reikštų, kad su butais būtų komplikuočiau. O politine prasme tai reikštų, kad savivaldybė ir ministerija savo sprendimais „išdūrė“ ne tik tautą (kas jau yra natūralu), bet ir patį koalicijos viršininką. Bet tai jau kitas, ne kino, biznis.

REKLAMA

Akivaizdu, kad salių vietų skaičius pasirinktas, nelietuviškai šnekant, „išeinant iš dabartinės situacijos“. T.y. tokios, kai vasarą kino teatrai tušti, ir net vienas liepos mėnesio lyderių – „Pasaulių karas“ seanse vidutiniškai sulaukia 36 žiūrovų. Komercininkai galėtų susizgribti ir savo didžiąsias sales išardyti į didesnes picerijas ir alubarius, bet to nedaro. Nes mąsto žvelgdami į ateitį, o ne šiandien ir vakar: ateis ruduo, bus festivalių, akcijų ir bus kaip nors bandoma suvilioti naujus žiūrovus.

Kad „Lietuvos“ didžioji salė šiuo metu yra nerentabili ir kad reikia mažesnės, kalba ir kino specialistai. Bet jiems – trumpas ekskursas į praeitį: niūriais brežneviniais laikais Vilniuje stovėjo per 10 kino teatrų, turinčių po salę ir dvi. Ir net tuomet, kai į ekranus „išmesdavo“ po keletą filmų ir anaiptol ne kiekvieną savaitę, žmonės plūdo į kino teatrus ar – retais retų filmų atvejais - ilgiausiai stovėdavo prie „Maskvos“, „Lietuvos“, pirkdami išankstinius bilietus. Nes, tuomet paklūstant Lenino sparnuotoms frazėms, buvo kuriama ir vykdoma kino politika. Be abejo, dažnai su propaganda, bet žiūrovai puikiai mokėjo atskirti tarybinį žvalgą nuo Čingačguko ir Narajamos kaimiečio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kino politikos neliko, nauja neatsirado, o video ir TV era padarė savo juodą darbą, ir sunku vėl įtikinti žmones, kad net ir tobuliausia namų kino sistema neatstos kino teatro salės. O kažin ar reikia kalbėti apie barus, naktinius klubus, televiziją, video, DVD ir kitą laisvalaikio konkurenciją, – nepaisant šių vilionių žmonės vėl grįžta net prie ne tokių „atraktyvių“ menų kaip teatras, muziejai, knygos. Bet visa tai yra pačių lankytojų ir institucijų pastangos, o anaiptol ne valstybės politikos. Nes valstybė, kaip matome, kino (kaip ir muziejų, skaitymo skatinimo, teatrinę) politiką matuoja salių, pastatų kiekiu ir jų tiesmuku rentabilumu (t.y. kultūros rentabilumu: ryte – pinigai, vakare – kinas).

REKLAMA

Iškyla ir kitas klausimas: kur dėti gausiai lankomus festivalius, kino meistrų retrospektyvas, jei liks kino teatras su 300 vietų? 200 vietų salėje parodyti 2 kino seansai (o festivaliuose dažnai daugiau rodyti negalima, tokios filmų prodiuserių taisyklės) atneš daugiau nusivylimų nepatekusiems nei kino šventės ir kultūrinio švietimo. Kraustytis į „Forum Cinemas“ tinklo kino teatrus? Prie visos pagarbos jų darbui – dalis tos, festivalinės, publikos tiesiog neis į juos; prisidės ir festivalių organizatorių tuščios kovos norint sumažinti kainas už bilietus. Ir šiame „likbieze“ net piratai nepadės: po Vilniaus dokumentinių filmų festivalio vienas skundėsi, kad niekur internete neįmanoma jų gauti „atsipumpuoti“, nekalbant apie CD.

REKLAMA

Todėl džiugi Kultūros ministerijos pranešimo intonacija man primena anekdotą apie Čiapajevą: „A mog by i šaškoi rubanut‘... Dobreišej dušy čelovek byl!” (“O galėjo ir kardu trauktelti... Mieliausio būdo žmogus buvo!“). Galėjo uždaryti, nugriauti, o paliko...

Todėl iš principo abi pradžioje minėtos kino kritikų nuostatos yra viena nuostata, kurią suformavo amžinai niekinantis piliečius valdžios žvilgsnis ir įtikėjimas, kad pilietis yra kvailys. O tai ir yra tas blogiausias variantas, kuris niekada nesikeičia. Bet aš, kvailys, dar vis mąstau – pirkti namų kino sistemą, ar dar luktelti? O jei lukterėti - ko?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų