Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas tikina matantis eurą horizonte 2015-aisiais. Tiesa, tik atlikus namų darbus ir be jokių dirbtinių priemonių. Platus horizontas gydomoje Lietuvos finansų sistemoje atsiveria ir privataus vartojimo kreditų teikėjams.
– Kiek reali siekiamybė 2015 metais Lietuvai turėti eurą? Ar pagrįsta ambicinga pozicija, kad galėtume spėti kartu su latviais dar 2014 metais?
– Tokią galimybę 2015 metais, remiantis paskutinėmis ekonominėmis prognozėmis, horizonte matyčiau. Žinoma, esminis dalykas – Mastrichto kriterijai. Be abejo, didžiausias galvos skausmas yra infliacija ir biudžeto deficitas. Jei su šiais kriterijais bus susitvarkyta, didesnių problemų nematau. Esame pinigų sąjungos nariai, tik turime išimtį, kurios panaikinimas yra svarbus žingsnis, reikalaujantis atlikti namų darbus. Turėdami omenyje ne visai sėkmingą bandymą 2006 metais, šįkart turėtume būti 200 proc. tikri. Mano giliu įsitikinimu, tvarumas ir nuosekli pozicija yra labai svarbūs, kad neatrodytume vis bandantys pataikyti į kriterijus, o tvariai siekiantys tikslo, todėl 2015 metais tai padaryti visiškai realu.
– Kalbant apie tvarumą, pasigirsta kalbų, kad Lietuva galėtų sekti Latvijos pavyzdžiu, kad ir mažindama PVM tarifą. Ką manote apie tokias galbūt dirbtines priemones?
– Manau, kad ekonominiai reiškiniai turi vykti natūraliai. Bet koks dirbtinumas iškreipia situaciją, todėl nematau reikalo imtis fiskalinių priemonių, kai nėra jokios būtinybės. Ekonominis ciklas yra tokios stadijos, kai infliacijos kriterijus bus įgyvendintas natūraliai, jei tik nebus sukrėtimų tarptautinėse naftos ar maisto kainų rinkose. Be abejo, taikiklyje reikia turėti administruojamąsias kainas. Netiesioginių mokesčių sumažinimas, o vėliau padidinimas yra pavojingas, nes nežinome, kaip gali pasikeisti mokesčių mokėtojų elgesys. Visada buvau kryptingų veiksmų šalininkas, taigi bet koks dirbtinis elementas prieštarauja nuosekliam judėjimui pirmyn.
– Ar finansų sistemai, kartu ir euro siekiui, turės įtakos „Snoro“ ir Ūkio banko patirtis?
– Manau, kad ne. Priešinga. Tai, kaip buvo susitvarkyta su abiejomis problemomis, įrodo Lietuvos, kaip valstybės, institucinį stiprumą ir reakciją, o tai užsienyje labai vertinama. Ir Europos komisija (EK), ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pastebėjo, kad tai privalumas, o ne trūkumas. Abu įvykiai buvo lokaliniai, taigi didesnės įtakos valdžios sektoriaus balansui neturi. Abiejų bankų prioritetinis kreditorius – valstybė. Kalbant apie valdžios sektoriaus skolą – jai įtaka labai nežymi. Galutinius rezultatus matysime, kai abu procesai bus baigti.
– Priminkite, kuo skyrėsi „Snoro“ ir Ūkio banko scenarijai. Kodėl „Snoro“ likimo nebuvo galima sudėlioti panašiai kaip Ūkio banko, jo platformoje įkurti finansinės institucijos?
– Panašumai – akcininkų veikla, skirtumas – mastas ir veiksmų pobūdis. „Snoro“ problemos buvo gerokai didesnės nei Ūkio banko: turto daugiau, bet ir nuostoliai didesni. Kaip ir Ūkio banko atveju, buvo svarstyti visi galimi variantai, bet finansinė našta būtų buvusi gerokai didesnė. Susidūrėme su galbūt piktybiniais veiksmais, kai dalis turto galėjo būti pradanginta, tokią informaciją patvirtino ir užsienio priežiūros institucijos, o Ūkio banko problemos buvo kur kas mažesnės. Gerokai mažesnis ir pats bankas. Be to, pastarojo vadovybė bendradarbiavo su LB, taigi ir buvo pasiūlytas viešiesiems finansams naudingesnis sprendimas – atskirti bankus. Pirminiai abiejų bankų scenarijai buvo padalinimas, bet turto trūkumas „Snore“ buvo nebepakeliamas.
– Ar neišsemiamoje „Snoro“ istorijoje yra naujienų: gal pagaliau sulaukėte „Finastos“ pirkėjo kandidatūros?
– Kol kas nesame sulaukę pirkėjų, kurie formaliai būtų kreipęsi leidimo, bet apsižvalgymai vyksta, Priežiūros tarnyba nuolat gauna užklausų ir susitinka su susidomėjusiais, bet oficialaus kreipimosi dar neturime.
– Gal po Ūkio banko krizės „Snoro“ kreditorių eilė dar aktualesnė ir į Konstitucinį teismą (KT) būtų naudinga pakarotinai kreiptis Seimo vardu, kad išvados sulauktumėme dar šiemet?
– Kaip suprantu, tokia galimybė svarstoma, nes vienoks ar kitoks sprendimas dėl kreditorių eilės vis dėlto būtų sprendimas, atsirastų kur kas daugiau aiškumo, kokie galutiniai finansiniai rezultatai, nuostoliai būtų valstybei, aiškiai pasirodytų skaičiai.
– Ar matote galimybių apsaugoti valstybės finansus bankuose, kad ir įstatymais?
– Esminė taisyklė – kreditorių lygiateisiškumo principas. Jei įstatymu būtų pradėta diferencijuoti kreditorius, tai būtų neteisinga. Manau, kad viešojo sektoriaus kreditorių interesai galėtų būti apsaugoti patiems kreditoriams labiau valdant riziką. Atskiro jų interesų traktavimo būti negalėtų.
– Gyventojų pasitikėjimas bankais po „Snoro“ buvo atkurtas, indėlių portfelis rekordinis. O kokios įtakos turės Ūkio banko krizė, ar gyventojai dar laikys indėlius bankuose?
– Ūkio banko atvejis įrodė, kad indėlių draudimo sistema ir bankų pertvarkymo mechanizmas Lietuvoje veikia. Indėlininkai nenukenčia dėl sprendimo, kad visi drausti indėliai, kurių nei daug, nei mažai – 2,7 mlrd. litų, kartu su turtu perkeliami į veikiantį banką. Tik pasikeičia banko, su kuriuo jie turi reikalų, iškaba. Mano galva, tai įrodo, kad sistema veikia ir nėra priežasties baimintis.
– Kokia dabar bankų sistemos būklė, kaip sekasi kredito unijoms?
– Kredito unijų segmente problemų turime nebent su atskiromis kredito unijomis, bet ne jų sistema. Po mūsų veiksmų dėl atskirų kredito unijų, manau, ji kokybiškai stiprėja, be to, įvesti papildomi makroprudenciniai riziką ribojantys reikalavimai, kredito unijas pakeliantys į naują kokybės lygį. Intensyviai bendraujama su Lietuvos centrine kredito unija (LCKU), o paskutinė iniciatyva – bendra LB, Finansų ministerijos ir kredito unijų atstovų darbo grupė įstatymo pataisoms. Manau bendras darbas visą judėjimą pakels į aukštesnę lygą.
– Ar, be Suomijos komercinio banko „Pohjola“, Lietuvos finansų rinkoje laukiate naujų žaidėjų?
– „Pohjola“ atėjimas nebuvo staigmena, bankas dairėsi jau senokai, bendravome dar 2011 metais metiniuose susitikimuose Vašingtone. Manau „Finastos“ pardavimas būtų esminis lūžis naujiems žaidėjams Lietuvos finansų rinkoje, taip pat klasikinių vartojimo paskolų rinka pakankamai neišnaudota. Kalbu apie privatų vartojimą, ne greitus, bet klasikinius vartojimo kreditus. Pagal statistiką yra pakankamai erdvės, kur plėstis vartojimo paskolų rinkai.
– Indėlių draudimo fondas senka, kelis šimtus milijonų planuojama skolintis ir iš valstybės. Ar būtų iš ko atsiskaityti su kreditoriais nesėkmės atveju, kritus dar vienai finansų institucijai?
– Indėlių draudimo fondas labiau įrankis pačiai valstybei užtikrinti indėlių draudimą. Tai piniginių srautų valdymas: kas mėnesį į fondą įkrenta maždaug 15 mln. litų. Sistema tokia, kad patys bankai, kitos kredito įstaigos moka draudimo įmokas, taigi, jei kažkas ir įvyktų, draudimo fondas išmokėtų išmokas, o vėliau per tam tikrą laiką susigrąžintų tas sumas. Fondai taip veikia visame pasaulyje.
CV: Vitas Vasiliauskas Nuo 2011 m. Lietuvos banko valdybos pirmininkas 2004–2011 – advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatas, asocijuotasis partneris. Specializavosi finansų teisės srityje. 2001–2004 – finansų viceministras. 1998–2001 – Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktorius. 1995–1998 – Valstybinės mokesčių inspekcijos Mokesčių išieškojimo skyriaus viršininkas. 2004 m. įgijo socialinių mokslų, teisės, daktaro laipsnį. 1996 m. Baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
