• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsaus rusų rašytojo, buvusio politinio kalinio, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno mirtis - didelė netektis ne tik Rusijai, teigė Eltai buvęs politinis kalinys, žmogaus teisių gynėjas Viktoras Petkus.

REKLAMA
REKLAMA

„Gaila A. Solženicyno, tai buvo vienas iš tų šviesių žmonių, kurie suimti, įkalinti, kankinti kovojo toliau savo kovą nepaisydami nieko. Pastaraisiais metais nedaug apie A. Solženicyną girdėjome, ir jo amžius darė savo, buvo praėjęs lagerius, tremtį, iškankintas vargo ir sunkių ligų. Jo gyvenimas nebuvo puikus, tuo metu lageriuose siautėjo badas, daug žmonių mirdavo. Buvo liūdnas gyvenimas, ką padarysi...“, - kalbėjo V. Petkus.

REKLAMA

Nors pačiam V. Petkui asmeniškai su A. Solženicynu nėra tekę bendrauti, bet teko pažinti keletą žmonių, kurie jį pažinojo, tarp jų - kunigą Gerardą Dundą (1914-1996). Jis su rašytoju kalėjo viename lageryje ir apie jį dažnai kalbėdavo, nuolatos prisimindavo. 1947 m. kunigas G. Dunda buvo suimtas, kalėjo Vilniuje, Leningrade, Intos lageryje. 1952-1954 m. buvo tremtyje Krasnojarsko krašte.

REKLAMA
REKLAMA



V. Petkus

Pasak V. Petkaus, dešimtmečiai bėga ir nusineša prisiminimus, todėl dabar sunku prisiminti tų pokalbių turinį.

„Galiu pasakyti, kad A. Solženicynas sovietmečiu rodė tam tikrą rūpestį mums, lietuviams, nes iš savo fondo buvo pinigais parėmęs kauniškius, dalyvavusius žmogaus teisių gynimo judėjime ir Lietuvos Helsinkio grupės veikloje. O jo „Gulago archipelagas“ mane pasiekė per estus, mat A. Solženicynas kažkokiu būdu palaikė ryšius su estų jūrininkais. Yra išlikęs jo garsus pasakymas apie estus: kiek lagerių jis pravažiavęs, niekur nebuvo sutikęs blogų estų. Šį pasakymą esu pats aptikęs rusų kalba. Apie lietuvius tokio rašytojo pasakymo man neteko rasti“, - dalijosi prisiminimais V. Petkus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jis sakė nieko negirdėjęs ir apie spaudai rengiamą „Gulago archipelago“ vertimo į lietuvių kalbą tritomį, kurį iš rusų kalbos verčia trys lietuvių vertėjai. Šis garsiausias A. Solženicyno kūrinys buvo parašytas 1979-1980 metais. „Man teko skaityti visą „Gulago archipelagą“ rusų kalba. Reikia pasakyti, kad A. Solženicynas gana teisingai vaizdavo tą gyvenimą lageriuose, jokiu būdu nieko nepagražindamas“, - tvirtino V. Petkus, pats patyręs lagerių realizmą.

REKLAMA

Iki šiol į lietuvių kalbą dar sovietmečiu buvo išversta „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kurios antrasis pataisytas vertimas rengiamas šįmet, ir 1991 m. pasirodęs Eugenijaus Ignatavičiaus išverstas „Pirmajame rate“.

Nuo 1990 metų A. Solženicynas Rusijoje pelnė aukščiausius apdovanojimus už kūrybą ir indėlį į rusų literatūrą, kalbą ir istoriją, nors Rusijos aukščiausio ordino 1998 m. atsisakė. 2007 m. Rusijoje pradėti leisti A. Solženicyno „Raštai“ (30 tomų).

REKLAMA

Eidamas 90-uosius metus, A. Solženicynas mirė naktį į pirmadienį nuo širdies smūgio savo namuose Maskvoje.

A. Solženicynas gimė Kislovodske. Jo tėvas žuvo nelaimingo įvykio metu dar iki gimstant sūnui. 1925 metais šeima persikėlė gyventi į Rostovą prie Dono. Ten 1936 metais A. Solženicynas įstojo į universitetą, Fizikos-matematikos fakultetą, kurį baigė 1941 m. Tačiau ne tikslieji mokslai jį labiausiai traukė. Ypač jis domėjosi ikirevoliucine Rusijos istorija ir svajojo parašyti knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą bei apie Rusijos revoliuciją. Tai nulėmė, kad A. Solženicynas neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Maskvos Filosofijos literatūros ir istorijos institute.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1941 m. spalio mėnesį A. Solženicynas buvo mobilizuotas, praėjo visą karą, buvo apdovanotas keliais ordinais. 1945 m. vasario 9 d. A. Solženicynas buvo areštuotas už aštrius antistaliniškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui. Tų pačių metų birželio 27 dieną buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio. Nuo 1953 metų buvo „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok-Tereko aūlą, Taškente du kartus gydytas nuo vėžio. 1956 metais TSRS Aukščiausiojo teismo buvo reabilituotas ir grįžo į Rusiją.

REKLAMA

Įsikūrė Riazanėje, pradėjo dirbti mokytoju. 1962 m. gruodžio 30 d. išleidus apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą.

Pašalinus iš pareigų Nikitą Chruščiovą, prasidėjo rašytojo persekiojimai. 1965 m. KGB konfiskavo A. Solženicyno archyvą. Galimybės spausdintis Tarybų Sąjungoje A. Solženicynui nebeliko. 1969 metais jis buvo pašalintas iš TSRS rašytojų sąjungos.

1970 m. už indėlį į pasaulinę literatūrą jam skirta Nobelio premija. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą tėvynėje. 1974 m. A. Solženicynas buvo areštuotas ir išsiųstas į Vakarų Vokietiją. 1976 m. persikėlė gyventi į JAV. Į Rusiją grįžo 1994 m. 1997 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų