„V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba - tai dvidešimtojo amžiaus pradžioje gimstantis laisvos ir atviros Lietuvos projektas. Gimsta jis iš tautinių šaknų, iš Subartonių kaimo, bet skleidžiasi labai toli ir aprėpia didingus kultūrinius laukus. Iki šiol Lietuvos istoriją matome Krėvės akimis, nuo pat mokyklos, nors to ir nesuvokiame“, - kalbėjo literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis penktadienį Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Vilnius-Baku: kultūrų tiltai“.
Lietuvių literatūros klasiko V. Krėvės-Mickevičiaus 130-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje apie lietuvišką ir orientalistinę rašytojo kūrybos tematiką ir jų aktualumą kalbėjo politikos, diplomatijos, kultūros sričių atstovai.
„Vinco Krėvės (1882-1954) gyvenimo, veiklos ir kūrybos aktyviausias ir vaisingiausias laikotarpis 1909-1920 m., kai jis gyveno ir kūrė Azerbaidžano sostinėje Baku, yra glaudžiai susijęs su Azerbaidžano kultūriniu, pedagoginiu, moksliniu bei visuomeniniu politiniu gyvenimu. Minime Lietuvos mokslų akademijos pirmojo prezidento, akademiko, lietuvių literatūros klasiko, diplomato, iškilaus visuomenės ir kultūros veikėjo V. Krėvės gimimo metines“, - vardijo Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, literatūrologas, lietuvių literatūros vertėjas Mahiras Gamzajevas, pažvelgęs iš Baku į V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą.
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė teigia, kad tokių universalių galimybių kūrėjų, koks buvo V. Krėvė, nė viena kultūra neturi daug, ir šalia jo gretino rašytoją Jurgį Baltrušaitį ir dailininką, kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį - jų kūryboje irgi atsiskleidė Rytų kultūrų gelmės.
„V. Krėvė, kaip kūrėjas, rašytojas, brendo Azerbaidžano kultūros apsuptyje, bet būtina priminti, kad nė vienu atveju Krėvė nenustojo buvęs savo prigimtosios kultūros tyrėjas ir kūrėjas ir kad jo universalumo viena iš įdomiausių gijų yra tai, kad jo interesai vystėsi lyg paralelėmis - jis vienu metu rašė Rytų pasakų motyvais ir galvojo apie Dainavos šalies senų žmonių padavimus. (...) Galiausiai skirtingų kultūrų ir skirtingų tikėjimų žmonės susitinka tuose pačiuose žmogaus prasmės, tikėjimo, vilties ir meilės takuose“, - kalbėjo profesorė.
Iš Dzūkijos krašto kilęs, Kijevo ir Lvovo universitetuose filosofijos daktaro laipsnį įgijęs V. Krėvė 1909 m. išvyko į Baku ir dėstė rusų kalbą ir literatūrą šio miesto realinėje mokykloje, skaitė paskaitas apie budizmą. 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane. 1920 m. su žmona ir dukra grįžo į Lietuvą. Gyvendamas Baku, V. Krėvė parašė dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, „Dainavos senų žmonių padavimus“, „Rytų pasakas“, orientalistinius kūrinius, nuo 1907 metų iki mirties Jungtinėse Amerikos Valstijose rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.
