Muzikologas, renginių, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis prisipažįsta, kad gausybė darbų – tai bėgimas paskui litą. Kaip visada atvirai ir nuoširdžiai dėstantis savo požiūrį, V. Gerulaitis ir šįkart nešykštėjo pastabų ne tik Lietuvos valdžiai, bet ir šiuolaikiniam jaunimui.
Šiek tiek narcizas
Koncertai, laidos radijuje ir televizijoje, dar paskaitos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, darbas Vilniaus rotušėje – tai pastangos išgyventi ar širdžiai miela veikla?
Tai bėgimas paskui litą. Prie sovietų tai buvo bėgimas paskui rublį, aš to rublio taip ir nepasivijau. Dabar bėgu paskui litа – irgi nepasiveju. Čia ne iš gero gyvenimo. Pasirinktum kurį vieną – akademiją, dar radiją, būtų labai puiku.
Bet ką, dar esu, dar sveikatos yra, neprasigėriau iki šiol dar... visiškai. Labai miela vesti koncertus, kuriuos išmanau. Kai įlendu į pramoginius, tai man kančia, bet ten yra pinigai. O Filharmonijoje esu kaip namie. Kadaise sau sakiau: „Gerulaiti, reikia pasiekti tokį lygį, kad pažadintas naktį, sužinojęs kūrinį, kompozitorių, galėtum vesti koncertą“. Iš esmės taip jau yra.
Matyt, esu šiek tiek narcizas, gal esu vampyras, nes pasikraunu per koncertus ir per paskaitas. Nors žinau, kad kiti pavargsta. Aš, matyt, siurbiu energijа. Žinau, kad kai nuvažiuoju į provincijа, ten kartais žavisi ne didžiu muzikantu, o sako, kad pats Gerulaitis atvažiavo. Tai malonu, bet kas iš to.
„Tokius, kaip aš, turi išlaikyti valstybė“
Gal ir netaktiškai paklausiu, bet ar skundžiatės finansine padėtimi?
Na taip. Aš nuo pervedimo iki pervedimo į sаskaitą gyvenu. Žiūrėkime, Estijoje dėstytojo asistento alga – per 2000 litų. Čia profesorius panašiai uždirba. Tai gal pas mus pigiau viskas, kainos kitokios?
Muzikologui iš specialybės pragyventi neįmanoma – tai yra aišku kaip dienа. Kaip ir daugybei švietimo darbuotojų, kultūrininkų iš atlyginimo tik nenumirti badu galima. Apie kokius nors poreikius nėra ką net kalbėti. Kam studentai stoja į tа akademiją, kam ją baigia? Gal iš inercijos, kad po to dėstytų, gautų elgetiškа algа, būtų inteligentai, kuriems pati pirmoji valdžia rafinuotai pasakė: „Ša, inteligentai“. Ir nuo to daug kas prasidėjo. Šiandien turime iš esmės buką su viena kita išimtimi Seimą, buką Vyriausybę. Gal jie gudrūs, bet jie buki – intelekto lygis yra žemas.
Dabar negalėčiau politikuoti, nes nežinau tikrosios padėties. Ir ne tik aš nežinau, daugybė žmonių nežino. Matau daugybę pavargusių žmonių, juos apėmusi neviltis, artėja balsavimai, o už ką balsuoti. Apsidairo ir sako, kad absoliučiai nėra už ką, mato tas pačias fizionomijas, tuos pačius klanus.
Franzas Schubertas kokių 20 metų pasakė, kad tokius, kaip jis, turi išlaikyti valstybė. Man per 50 – manau, kad mane irgi ne pirmi metai turi išlaikyti valstybė. O ne daryti tokiu berniuku, kuris laksto per penkis darbus tam, kad paegzistuotų. Ir visas tas mano populiarumas kur nors nuvažiavus, ar į Filharmonijos sceną išėjus, ar tai, kad kažkur mane pažįsta, tik tiek, kad malonu. Vienus pažįsta iš idealistiškų darbų, kitus iš visų realybės šou.
Sakydamas, kad tokius, kaip aš, turi išlaikyti valstybė, objektyviai suprantu, kad esu padaręs ir darau daug gerų darbų.
Pinigus neša ne darbas
Vis dėlto juk nedirbate vien dėl pinigų?
Pinigus Lietuvoje dabar neša ne darbas. O šiaip aš darbo nemėgstu. Aš manau, kad žmogus nesukurtas darbui. Vieni mano užsiėmimai mieli širdžiai, kiti, kaip radijas, tiesiog taip įklampina. Žadėjau ne kartą nutraukti, bet ir radijo valdžia sako, kad žmonės laidų klausosi.
Radijas užima daugiausiai laiko. Norint kiekvieną savaitę parengti valandos trukmės laidą „Likimai“, siekiant, kad ji būtų įdomi, reikia daug medžiagos imti į rankas. Tai jau darosi sunku. Kiti gal paminėtų savo veiklos jubiliejų, o aš tiksliai nežinau, kiek laiko ten dirbu – gal 30 metų.
Ačiū radijui, bet nežinau, kiek ištempsiu. Užsienyje su tokiomis laidomis aš būčiau tebūnie ne milijonierius, bet labai turtingas žmogus.
Politika nebedomina
O politika – juk ir į Seimą esate bandęs patekti?
Norėjau, nes ten gera alga ir man atrodė, kad būčiau ten dėl kultūros „pasišakojęs“. Bet tai baigėsi ir daugiau manęs nebedomina. Nesu jokiame klane. O visiems, kurie nėra klane, yra nelengva, nes į juos niekas nekreipia dėmesio. Klanai iš esmės yra uždari.
Tad kokia Lietuvos perspektyva jūsų akimis?
Aš burbu, nes esu nusiminęs, pavargęs. Bet nesakau, kad tai yra absoliuti tiesa. Mane stebina, kad kaime bobutės ateina į koncertą, po jo sustoja į eilę pirkti kompaktinių diskų už 25 litus, piktinasi, jei jų nebelieka. Tai labai įkvepia.
Pati Lietuva yra labai gražus kraštas. Man atrodo, kad ji stovi ant labai gerų fluidų. Apvalius šiek tiek Lietuvos žmoniją, čia būtų nuostabus dalykas.
Jeigu po žmogaus lieka tik dvi datos - gimimo ir mirties, tai žmogus kaip ir negyveno. Tad jeigu mes tarp savo gimimo ir mirties datų paliktume dar keletą datų, kurios ką nors duotų ir kitiems, tai reikštų, kad nugyvenome prasmingai.
Kalbino Zita Voitiulevičiūtė
