Su Edita kalbamės jau po spektaklio. Moteris džiaugiasi – viskas pavyko nuostabiai: „Išlaukiau to momento, privedžiau šį reikalą iki galo. Sutikau nuostabią komandą Domino teatre. Man reikėjo garso režisieriaus, šviesų dailininko. Pasikviečiau juos į pagalbą ir per rekordiškai trumpą laiką viską padarėme.
Dariau tai, kas nėra aktoriaus daržas – ir muziką ir šviesas. Buvo dar viena nauja patirtis. Negana to, kad ir pjesė pati arčiau buvo. Kultūros taryba finansavo, aš pernai pristačiau jį ir dabar daėjom iki jo. Teko pačiai imtis tiek prodiusavimo, tiek plakatų kūrimo“, – moteris vardija spektaklio gimimo iššūkius.
Edita sako, jog tai, kad premjera vyko būtent Oskaro Koršunovo teatre – labai gražu: „Oskaro Koršunovo teatras – man pirmasis karjeroje. Buvo smagu grįžti – jaučiausi kaip suaugęs vaikas su nauja programa“.
Tiesa, pasiruošimas spektakliui neapsiėjo be streso ir kuriozų: „Likus savaitei iki premjeros manęs vyras paklausė: „o kokia muzika bus, turi ką nors?“. Ir tada aš supratau, kad nieko neturiu. Tačiau turėjau nuostabų garso režisierių, pasakiau kaip įsivaizduoju, o jis tiksliai taip ir įvykdė.
Kitas iššūkis buvo labai didelis karštis. Prie 35 laipsnių karščio ne tik dirbti sunku – žmonės apskritai nenori judėti niekur, o auditoriją juk surinkti reikia“, – prisimena E. Užaitė.
Šis spektaklis – vienas iš pirmųjų, kuriuos po karantino stebėjo gyva publika. Paklausta, koks jausmas ir vėl pasirodyti prieš gyvą auditoriją, Edita sako to per daug nesureikšminanti: „Aš kažkaip nebuvau to išjungusi. Man viduje ta veikla nenutrūko. Nebuvo kažkokio tai specialaus jausmo, kas liečia tai.
Kas buvo kitaip, tai spektaklio specifika – niekada nežinai, kaip žiūrovas priims. Buvo „baltas lapas“ vieno spektaklio metu – pamiršau tekstą. Tiesiog pralaukiau, kol jis „persivers“.
Pats spektaklio tekstas – labai autobiografinis. Žmonės labai klausė pačios istorijos. Jeigu reiktų apibrėžti premjerą vienu žodžiu, tai būtų „dėkingumas“. Po jos parašiau autorei laišką, padėkojau tiek jai, tiek žmonėms, proceso metu buvusiems aplink, pačiam teatrui“, – puikiai pavykusiu spektakliu džiaugiasi E. Užaitė.
