Moteriai tenka daugybė vaidmenų – sesers, mamos, draugės, dukters, kolegės, žmonos... Populiariausi, jau gamtos nulemti, – dukters ir mamos vaidmenys. O kartais jie supainiojami, dėl to moteris rizikuoja tapti priklausoma ir labai pažeidžiama.
Viskam savas laikas ir vieta
Mergaitė iš mamos išmoksta, kaip tvarkyti buitį ir patikti vyrams, iš tėčio – kaip su tais vyrais sutarti ir gyventi savarankiškai, už gimtojo lizdo ribų. Su paklusnios dukters vaidmeniu atsisveikinama išsiskyrus su tėvų namais. Ši riba nebūtinai fizinė, ji gali būti ir psichologinė: „Ačiū, nuo šiol gyvenu savo gyvenimą, esu jau suaugusi.“ Dabar tėvai ir vaikai – lygiateisiai draugai. Tokiu atveju lieka puikūs tarpusavio santykiai, vienas kitam nešykštima dėmesio ir pagalbos. Neretai vaikai psichologiškai atsiskirti nori vos sulaukę paauglystės – mamą jie vis dažniau nori laikyti drauge, kuri gali patarti ar suteikti naudingos informacijos.
Amžinas vaikas
Likti amžinu tėvų vaiku gana patogu – atsakomybė už likimą ir klaidas perkeliama tėvams. Juos galima kaltinti dėl savo nesėkmių, nes jie vaikystėje skyrė per mažai dėmesio, rodė nepakankamai meilės ir pan.
Būdingas pavyzdys – nesusiklosčiusio likimo aktorė Liza Minnelli. Ji buvo kur kas gabesnė aktorė ir dainininkė nei jos motiną Judy Garland, bet savo gyvenimo sukurti nepajėgė. Nesėkmių priežasčių ji ieškojo vaikystėje. Liza siekė įrodyti, kad vaidina, dainuoja ir pasirenka vyrus geriau už motiną. Tai jai pavyko surengus bendrą koncertą ir paveržus mamos meilužį. J. Garland nusinuodijo migdomaisiais, o 23 metų Liza patyrė psichologinį šoką. Praradusi motiną, ji įsikibo į tėvą, žinomą prodiuserį Vinsentą Minnelli. Su juo tardavosi, kuriuose kino filmuose vaidinti ir kaip kirptis, jam priskirdavo patirtą sėkmę. 1985-aisiais tėvas mirė ir Liza liko visiškai vieniša – bejėgis kaprizingas keturiasdešimtmetis vaikas. Pasinėrė į depresiją, ėmė piktnaudžiauti alkoholiu.
Tipiškas „amžinos dukters“ elgesio pavyzdys, kai žmona supykusi šaukia vyrui: „Tik neliesk mano tėvų!“ Tokia moteris reikalauja, kad jos šeimoje viskas klostytųsi taip, kaip jos gimdytojų namuose. Galiausiai vyras trenkia durimis: „Na, ir gyvenk su savo tėvais!“
Jei manote, kad dėl visų sėkmių ar nesėkmių kalti jūsų tėvai, ar dažnai galvojate, kaip į jūsų veiksmą reaguotų mama su tėčiu – gali būti, kad pretenduojate į „amžinos dukros“ vaidmenį.
Savo tėvams – tarsi motina
Kitas variantas – kai tampama tėvo tėvu arba mamos motina. Puikus būdas pabrėžti savo reikšmę: iki 15 ar 40 metų tėvai vadovavo jums, o dabar jūs atsilyginate jiems tuo pačiu. Kai kurios moterys taip realizuoja savo motinišką instinktą – senukais tėvais jos rūpinasi tarsi savo atžalomis. Atrodytų, nieko blogo, gerai ir gražu, tačiau persistengti vis dėlto pavojinga – toks vaidmuo, ypač jei jis atliekamas itin atsidavus, labai išsekina, atima asmeninę laimę. Nors liūdna pripažinti, bet toks elgesys prieštarauja žmogaus prigimčiai. Jums savo energijos skyrė jūsų tėvai, jūs jos turite skirti savo vaikams – amžina gamtos grandinė. Vaikai mainais į tėvų meilę suteikia jiems jėgų gyventi, o senukai šias jėgas atima. Tėvams, žinoma, reikia padėti, bet vis dėlto leiskite jiems gyventi savarankiškai, negniuždykite jų savo autoritetu ir pamokymais, nežeminkite jų orumo smulkmeniška globa.
Šeimoje – „amžina mama“
O štai trečiasis nelabai vykęs „amžinos mamos“ variantas. Mamos pareigos garbingos ir suteikia valdžios. Gali būti malonu dresuoti ir auklėti savo vyrą: už gerą elgesį apdovanoti meile, už nepaklusnumą – ją atimti. Toks vyras, užspeistas į kampą žmonos motiniškos globos, virsta bejėgiu vaiku, susiranda kitą moterį arba palieka šeimą. Širdyje atsiranda didžiulė tuštuma – moteris gali pradėti kištis į suaugusių vaikų gyvenimą, mėginti auklėti anūkus kaip savo vaikus. Jų tėvai, aišku, priešinasi. Taip įsiveliama į beprasmiškų konfliktų grandinę. Verčiau pabandykite susirasti įdomesnį darbą arba laisvalaikio pomėgį ir noras visiems vadovauti sumažės.
R. Tolvaišytė
