ir ko čia kišate tuos pyderų globėjus ir kraujo ištroškusius kryžiuočius kikščionius? pagonybė pats seniausias tikėjimas. Nėra čia ko tapatinti dviejų skirtingų dalykų.

Prieko čia krikščionys - jie mūsų protėvius žudė ir pasaulį kankino.
Tai mūsų protėvių šventė,o kas turi menką paveldą,to giminei tik išnykimas beliko...

atsikniskit su savo arbatom ir zolinem...

nieko nežino jaunimėlis,vargiai ar nori žinoti,senukų tik bažnyčioje rasi,jaunuolių gal keli,taip kad viskas jau praranda prasmę,ypač Žolinės,ir kas sugalvojo skelbti nedarbo dieną,tai turi būti ir Petrinės,Oninės,antaninės,Sekminės,devintinės ir t.t.

nuo visokiu panasiu nesamoningu dogmu...Zoline...Cha...

prie ko čia ta jūsų "bažnyčia", lietuviai yra pagonys ir chvatit.

"Angelas jai tarė: "Nebijok, Marija, nes tu radai malonę pas dievą. Štai pradėsi jįsčioje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus." (Luko 1, 30 - 31). O buvo taip: Elžbieta Nazarete, atkampiame Galilėjos miestelyje, turėjo pusseserę Mariją. 12-metė tamsiaveidė Marija buvo gražuolė, kokių reta - skanus kąsnelis pačiam karaliui. (Tuo metu Judėjoje karaliavo toks Erodas, kurio žydai nepripažino tikruoju karaliumi). Jos tėvas ir motina, Joakimas ir Ona , Mariją dar visai mažytę atvedė į šventyklą ir iškilmingai prisaikdino, kad niekad neištekės ir pasišvęs tarnauti kunigėliams. Bet vieną gražią dieną tėvai nutarė dukrą sužieduoti su senu dailide Juozapu, karaliaus Dovydo palikuoniu. Kodėl - evangelija nieko nesako. Laukdama jungtuvių dienos, juodukė mergina, gimdytojams išėjus į darbą, saugodavo namus. Ir štai, vieną kartą - ankstyvą kovo mėnesio rytą - Marija, viena sėdėdama savo kamarėlėje, išvydo žavų jaunikaitį. Juodukė pakėlė galvutę: ji nustebo, bet tas nustebimas buvo malonus. Žavingai šypsodamasis, jaunikaitis prisiartino prie jos.
- Laba diena, Marija, - tarė jis.
- Betgi tu iš tiesų meilutė! Iškart matyti, kad esi pilna dievo malonės - jis yra su tavimi, mūsiškis grožybių kūrėjas. Tu esi laimingiausia iš moterų - kūdikis, kuris gims iš tavęs, bus tūkstantį kartų pagirtas. Marija stebėjosi, kartu ir džiaugėsi. Niekad ji nebuvo girdėjusi tokio melodingo balso: koks jis nepanašus į jai peršamo senio barzdylos kriuksėjimą. Labiausiai apstulbo, kad jai gimsiąs kūdikis. Ji gražiajam jaunikaičiui atsakė (Lk. l, 34): "Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?" Mergaitės naivumas jaunikaitį neapsakomai sužavėjo.
- Gražuole Marija, prašom nesirūpinti, - atsakė jis. - Čia vieni niekai! Mano vardas Gabrielis, o iš profesijos aš - angelas, todėl gali manim visiškai pasitikėti. Aukščiausiojo galybė apgobs tave, o kaip bus toliau - pamatysim vėliau! Patikėk manim, meilute: tau gims vaikelis, tu jį praminsi Jėzumi, o visi kiti jį vadins dievo sūnumi. Nuo tos valandėlės Marijai išsisklaidė visos abejonės.
- Aš esu nuolanki tavo vergė, - tarė ji, - teesie taip, kaip tu pasakei.
Kas tuo metu atsitiko Joakimo namuose Nazarete? Vienas šventas vyskupas atsako: "Tą akimirką Žodis tapo kūnu." Ką gi, kūnu tai kūnu! Atlikęs savo misiją, arkangelas Gabrielis suplasnojo sparnais ir išlėkė pro aukštinį. Švenčiausioji mergelė buvo apvaisinta: šventosios dvasios įsikišimas pasibaigė puikiausiai.
Įsivaiduokit, jeigu ji būtų pasidariusi abortą...