Metų ir kelių mėnesių niūfaundlendas Plutas yra ne tik šeimininkų Meilės ir Antano Juškų numylėtinis. Plutas — terapinis šuo. Lietuvoje šunų terapija kol kas nėra įteisinta, nors užsienyje šunys yra pagalbininkai neįgaliųjų gydymo, reabilitacijos ir socializacijos procesuose. Šeimininkai su Plutu pas vaikus keliauja savo lėšomis.
Šunį pirko lizingu
Jaunasis niūfas (taip meiliai ir trumpai šią šunų veislę vadina šios veislės mylėtojai), atsidūręs didelėje kompanijoje, atsargiai tarsi meškinas porceliano parduotuvėje, braunasi ieškodamas vaikų. Plutą vaikai iš karto pastebi. 65 kilogramus sveriančio, metro ilgio, 72 cm aukščio gauruočio tiesiog neįmanoma nepastebėti. Be to, jis geraširdis, leidžiasi glostomas, glamonėjamas, šukuojamas.
Meilė Juškuvienė pasakoja, kad Plutas jų šeimoje — jau trečias niūfaundlendas. Jį šeima įsigijo pernai sausio mėnesį iš Naisiuose įsikūrusio veislyno. Tuo metu jis buvo vos kelių mėnesių mažylis, kainavęs daugiau nei du tūkstančius litų.
„Tai lizinginis šuo, — sako Antanas Juškus. — Dar nesame sumokėję už šunį visos sumos.“
„Terapeutas“ kėlė baimę
Plutas buvo pirktas turint aiškų tikslą — ugdyti jame terapinio šuns savybes, mokyti bendrauti su žmonėmis, įvairias negalias turinčiais vaikais.
„Pradėjome su Pluto pirmtaku niūfu Bocmanu“, — pasakojo M. Juškuvienė.
Bocmanui buvo treji metai, kai šeimininkai su juo dalyvavo Plungės kinologų iniciatyva surengtame susitikime su neįgaliais vaikais. Ten teko išgyventi akimirkų, kurių neįmanoma pamiršti.
Cerebriniu paralyžiumi serganti mergaitė suspausta rankute, kai jai buvo padedama prisilieti prie Bocmano, netikėtai tą rankutę gražiai ištiesė. Mergaitės mama iš džiaugsmo verkė ir norėjo susitikti dar ne vieną kartą.
Ėmėsi naujų studijų
Niūfas Bocmanas bendrauti su žmonėmis buvo mokamas, vedžiojant jį į aikšteles pas profesionalius dresuotojus.
Plutui svetimų pamokų nebereikia. M. Juškuvienė, daugiau nei per dešimtį metų įgijusi patirties, šunį dresuoja pati. Plutui buvo vos trys mėnesiai, kai jį mokė pagrindinių komandų, aštuoni mėnesiai — kai pradėjo lankyti vaikus.
Studijuoti, kokią įtaką vaikų emocijoms ir elgesiui daro bendravimas su terapiniais šunimis, M. Juškuvienę paskatino Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalios studijų fakulteto docentė medicinos mokslų daktarė Danė Šlapkauskaitė. Šiuo metu Pluto šeimininkė — ketvirto, paskutinio, neakivaizdinio kurso studentė.
Važiuoja pas vaikus, ne pas senelius
Per metus M. Juškuvienė su Plutu yra aplankę Telšių rajono vaikų su negalia centro ir Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos dienos užimtumo centro ugdytinius, Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos “Spindulėlis“ ir Šiaulių miesto vaikų lopšelio darželio “Gintarėlis“ vaikus, bendravo su kelių miestų mokyklų auklėtiniais.
„Įėjus į salę vieni vaikai, pamatę šuns dydį, pradeda šaukti iš baimės, kiti žiūri smalsiai ir tyliai, — prisiminimais dalijosi Pluto šeimininkė. — Telšių rajono negalios centre pasakojau jiems apie gyvūnų terapiją: delfinų, šunų, žirgų, kad galima gydytis ne tik vaistais, bet ir kažką glaudžiant, mylint. Berodant skaidres, labiausiai šaukęs berniukas aprimo, prislinko prie Pluto ir, pražiodęs jį, apžiūrėjo dantis, ištraukė liežuvį, o paskui juodu visiškai susidraugavo.“
Grupėse vaikai galėjo liesti šunį, pašukuoti, pasižiūrėti, kaip jis klauso komandų. Plutas buvo privestas prie vieno aklo berniuko, gulinčio lovytėje. Grupės auklėtoja, paėmusi vaiko rankytę, padėjo jam paglostyti šunį, ir Plutas pasijuto tarsi namuose. Pritūpė prie lovos, o paskui į ją ir įsiropštė.
Joniškyje vienas berniukas, sergantis cerebriniu paralyžiumi su Plutu lakstė kaip pašėlęs, laimingas.
„Niūfaundlendai ir kitų veislių šunys labiausiai myli vaikus, — pasakojo Pluto šeimininkė. — Todėl važiuojame pas vaikus, o ne į senelių namus.“
Anot M. Juškuvienės, seneliai su šunimis elgiasi egoistiškiau ir turi per didelių lūkesčių. Jiems atrodo, kad šunį prispaudę prie skaudamos vietos, tuoj pat atsikratys skausmų. Šunys nesupranta, kodėl negali su žmonėmis bendrauti. Vaikai gyvūnus priima kitaip — jie bendrauja, todėl ir poveikis didesnis.
Pagalba — be jokio atlygio
Į susitikimus su vaikais dabar vežamas ne tik Plutas, bet ir jo sesės Pūga, Pretė, Perla, prisijungia ir barzdotoji koli Molė.
Juškai pažįsta tris šeimas, kurios įsigijo niūfaundlendus savo vaikų terapijai — keli iš jų turi kalbos sutrikimų, keli yra hiperaktyvūs. „Viena mana man sakė: esu dėkinga Pūgai, kad duktė skaito ir jau lanko pirmą mokyklos klasę,“ — pasakojo M. Juškuvienė.
Terapiniai šunys, padedantys reabilitacijos centruose, pensionuose, ligoninėse, nėra jokia naujiena JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitose pasaulio šalyse. Šunų terapija neseniai buvo įteisinta kaimyninėje Latvijoje.
„Lietuvoje klausimas dėl šunų terapijos įteisinimo gal net nejudintas, — sakė “Šiaulių kraštui“ A. Juškus. — Todėl visose viešose vietose ir įstaigose kabo ženklai, draudžiantys įeiti su šunimis. O iš ligoninės, atėjęs ten su niūfaundlendu, greičiausiai būtum išvesdintas su antrankiais.“
Į šaltą biurokratizmo sieną yra atsimušę bandymai įteisinti žirgų terapiją.
Kol kas į visus susitikimus Plutą šeimininkai veža savo lėšomis. Susitikimai nemokami.
65 kilogramus sverianti šunį ne taip pigu išlaikyti, per dieną jis suėda 700— 800 g sauso maisto, jam dar reikia duoti kaulų, varškės, kiaušinių.
Kilniais tikslais išleidžiamų pinigų Meilė ir Antanas Juškai neskaičiuoja. „Laikomės nuomonės: jei turi kuo dalytis — dalykis dosniai, neskaičiuodamas, — sakė M. Juškuvienė. — O mes dalijamės geromis emocijomis. Kai žmogus šypsosi — greičiau sveiksta.“
Apie niūfaundlendus
Niūfaundlendai yra žinomi savo švelnumu, vaikų saugojimu ir meile. Jie toleruoja netgi tokį vaikų elgesį, kurį kitos veisles šunį priverstų sprukti arba gintis.
Niūfaundlendai labiausiai žinomi, kaip žmonių gelbėtojai vandenyje. 1800-siais metais pora niūfaundlendų buvo būtinas gelbėjimo stočių „inventorius“ visoje Anglijos pakrantėje.
Niūfaundlendai priskiriami darbinių šunų veislei. Tai šunys, padėję žmonėms atlikti daugelį darbų. Jie pasižymėjo, kaip palydovai, gynėjai, vaikų prižiūrėtojai, gelbėtojai, laivų šunys, kinkomieji ar nešuliniai gyvūnai.
Gyvūnų terapija
Tai — pagalbinis neįgaliųjų gydymo, reabilitacijos ir rekreacijos procesas.
Gyvūnų terapijai priskiriamos kryptys:
— delfinų terapija;
— žirgų terapija,
— ruonių terapija,
— kačių terapija,
— šunų terapija ir kt.
Kokie šunys naudojami terapijai?
Turėtų būti tinkami visų darbinių veislių geraširdžiai stabilios psichikos šunys. Daug kas priklauso ir nuo keturkojo charakterio. Užsienyje terapijai naudojami net rotveileriai, kurie Lietuvoje laikomi agresyviais. Kažkada šie šunys Vokietijoje ratukais vežiodavo pieną. Tinkami ir gerai dresuoti, apmokyti vokiečių aviganiai.
Terapijai dėl švelnaus charakterio naudojami auksaspalviai retriveriai, labradoro retriveriai, niūfaundlendai. Pastarieji laikomi itin ramiais, taikiais, patikimais šunimis.
Laimutė ZIMKIENĖ
