Kiekvieną sekundę Žemėje susiformuoja maždaug 50 įvairaus stiprumo žaibų. Jie sukuria elektromagnetines bangas, kurios ima sklisti atmosferoje, atsimušdamos į Žemės paviršių bei jonosferą, esančią apie 100 kilometrų aukštyje.
Šis reiškinys, vadinamas Šumano rezonansu, buvo stebimas iš observatorijų, kol NASA mokslininkai nepastebėjo, kad jį galima registruoti ir iš kosmoso, naudojantis dirbtinių palydovų elektromagnetinių laukų stebėjimo prietaisais. Dar daugiau, jie nutarė, kad tai galėtų būtų ir naujas metodas kitų planetų atmosferoms tirti.
Šumano rezonansas priklauso ne tik nuo planetos dydžio, bet ir nuo to, kokios dujos sudaro atmosferą, nes nuo to priklauso jos elektrinis laidumas. Todėl galima stebėti Šumano rezonansą iš prie planetos priartėjusio kosminio zondo ir nustatyti, ar jos atmosferoje yra vandens garų, metano ar amonio. Iš šių dujų proporcijų galima daryti pakankamai tikslias išvadas apie tai, kaip susiformavo ši planeta.
Be abejo, yra daug atmosferos tyrimo metodų, tačiau paprastai jais galima ištirti tik ribotas atmosferos zonas, o Šumano rezonanso būdu galima įvertinti, pavyzdžiui, vandens garų dalį visoje atmosferoje. Tiesa, reikėtų kad zondas būtų priartėjęs bent kelių tūkstančių kilometrų atstumu nuo tiriamos planetos.
