Mieliesiems korespondentams
Visada labai malonu, kai skaitytojai, laiko negailėdami, atsiliepia į apžvalgas (o ši, beje, jau 98-oji). Nesvarbu, sutinka ar ginčijasi su Stepoku - svarbu, kad užkliuvo, mąsto.
Susirašinėjimo pradėti nežadu - ne “meilės paštas”. Bet išimties tvarka atsakysiu poniai (ar panelei?) Vijai. Mat miela korespondentė stebisi, “kaip galima žmogui aiškinti, kaip reaguoti į vieną ar kitą filmą”. Matyt, ji bus negirdėjusi apie tokią kino kritiko profesiją, kuri, specialiomis žiniomis besiremdama, drįsta piršti savą seniai susiformavusį skonį (apie tai, kad apžvalgos bus subjektyvios, perspėjau dar pačiame pirmajame rašinyje). Jeigu skoniai nesutampa - tiesiog neskaitykite, argi problema? Norinčiam save apgaudinėti spaudoje apstu apžvalgėlių, kur kiekvienas filmas - šedevras, “nuostabiausias”.
Dar įdomesnis p. Vijos pareiškimas-klausimas: “kodėl vienas žmogus turi teisę spręsti, kas yra gražu ir kas ne”. Ši abejonė, deja, jau aktyviai kvepia sovietų laikais, kai buvo pripažįstamas vien “tarybinės liaudies balsas”, o profesionalūs vertintojai estetiniais kriterijais dramatiškai kovėsi prieš galingus partinių instrukcijų malūnus... Gal tai ir nesenų Lietuvos politinių šurmulių atgarsis: juk demagogiškai iškėlinėtos, neva nusimanančios visose gyvenimo sferose “liaudies” dalis išties patikėjo galinti pati, be jokių ten specialistų spręsti apie viską pasaulyje. Oi, atsargiai!
Kartą pradėjęs tarsiu nuotaikingam Remiui iš Gargždų, kad jis klysta - nepaprastai mėgstu būtent juodas kates. Nuotaiką sugadinti galėjo nebent kelią perbėgęs “Dirbtinis (štai jau tikrai dirbtinis, sintetinis - SS) intelektas”, taip įaudrinęs p. Viją, arba gelsva katė su nešvariai baltais dryžiais.
Šeštadienis
Laisvadienio rytas prasideda nenaujais, bet meistriškais filmais. Nors Holivude buvo net kelios juostos “Žvaigždės” pavadinimu, šį kartą (“TVNsiedem”, 11.20 val.) mūsų laukia klasikinė bei dramatiška aktorės, bandančios po pertraukos atgaivinti savą karjerą, istorija. Kadangi Holivudo įžymybė Bette Davis Lietuvoje beveik nėra žinoma (demonstruotas tik vienas jos filmas “Viskas apie Ievą”) - puikus būdas susipažinti giliau. Geras, stilingas kazachų detektyvas “Transsibiro ekspresas” (“RenTV”, 12.50 val.) kurtas sąstingio metais, kai reikšmingesnių juostų buvo taip nedaug, o perkelia į 1927-uosius, kai svarbiam japonų veikėjui, ekspresu lekiančiam per Rytus, gresia blogiausia. Šiek tiek - ritmika, orientalinėmis mįslėmis - siejasi su garsiuoju Holivudo “Šanchajaus ekspresu”, gaila tik, kad pristigo Marlene Dietrich - nebloga aktorė Natalja Arinbasarova vis dėl to neką ją teatstoja.
Negaliu labai originaliu pavadinti amerikinį veiksmo “Dublerį” (TV4, 19.40 val.). Bet faktas, kad ir šiame 2000 metų kūrinyje su Ericu Robertsu prabylama apie arabų teroristų rengiamą siaubingą aktą, verčia manyti, kad rugsėjo 11-osios įvykius tikrai sumanė Holivudo scenaristai. Arba bent jau jų logika buvo kuo kruopščiausiai išstudijuota ne šiaip žiūrovų, o priešiškų jėgų.
“Memento” su Gay Pearcu - viena ryškesnių spėjusio pabosti atminties praradimo ciklo juostų, nors, tiesą pasakius, jau labai plačiai demonstruota - ir kinuose, ir per įvairias TV (šį kartą - LTV, 22.00 val.).
Šitokios automatiškos filmų paieškos - gal kas dar nematė, gal pasižiūrės antrąsyk - gerų rodiklių nežada. O štai naujasis kanalas TV1 tęsia pažadą ir aktyviai dirba, vis pateikdamas šį tą negirdėto bei įdomaus. Man įdomi ir toji paranojikų šeimynėlė, kurios nariai įtariai dėbčioja vieni į kitus: kas gi nužudė pirmąją Treato Williamso žmoną? Originale juosta vadinasi “Griaučiai klozete”, bet lietuviai ją pavadino ramiau: “Šeimos paslaptis” (TV1, 21.00 val.) - greičiausiai todėl, kad pirmajame pavadinime skamba tam tikras juodas humoras, o juk žinovai kaip tik sako, kad tai esąs rimtas komiškosios “Adamsų šeimynėlės” variantas.
Sekmadienis
Sekmadienis pasitinka dviem gerokai žiauriais filmais. Naujitėlaitis “Pasmerktasis” (1 Baltijos kanalas, 18.20 val.) tarsi galėtų pasigirti gerais aktoriais (Tommy Lee Jonesas, Benicio Del Toro), tiksliais prasminiais akcentais (herojų žudyti įkvėpė Bosnijos kario patirtis), dramaturgų išmone (ieškomąjį gali rasti tik jį gerai pažįstantis mokytojas). Vis dėlto į meninę vienumą “Pasmerktasis” nesusiklosto, gal kad Williamo Friedkino režisūra labai jau nutolo nuo jo šedevrų “Prancūzų ryšininkas” ar “Egzorsistas”. Ką gi, visi mes senstame...
Kur kas meniškesnis Alano J. Pakulos trileris “Velnio sėkla” (LNK, 20.15 val.) - tik nereikia jo painioti su analogiško pavadinimo Algimanto Puipos juosta. Brado Pitto - jauno airių teroristo - kūrybiškas sumanumas net verčia stebėtis, nors man, tiesą pasakius, ir žudymai tiesiog iš malonumo (“Pasmerktasis”), ir “dėl idėjos” (“Velnio sėkla”) yra vienodai atmestini.
Mirtis - tik ne maniakų šūviais - braunasi ir į geriausias, tikrai originalias dienos juostas. Menkai žinomas režisierius Toddas Fieldas 2001-aisiais visus nustebino gausiais festivalių prizais apdovanota drama “Miegamajame” (“TV1000”, 13.00 val.): lengvapėdiškas jaunuolio romanas su ištekėjusia moterimi atveda į tragediją ir kaip toliau gyventi jo motinai, kurią be verksmingų intonacijų, santūriai ir stipriai vaidina Sissy Spacek (pelniusi už vaidmenį jau trečiąjį “Aukso gaublį”). Šio kūrinio psichologiškumą keičia kiek sąlyginė, bet talentinga gabaus prancūzo Jacques’o Beckero pernykštė juosta “Stebuklingi sodai” (kabelinės televizijos, 21.00 val.). Jacques’as Villeret ir Andre Dussolier labai savitai kuria draugužius, nekenčiančius fašistų (veiksmas rutuliojasi okupuotoje Prancūzijoje), bet kovojančius su juo... dažniausiai savuoju nacionaliniu humoru. Man “Stebuklingi sodai” atrodo net gabiau sumanytas bei realizuotas už panašios intonacijos garsų italo Roberto Benigni filmą “Gyvenimas yra gražus”, nes aname apstu spekuliatyvinių motyvų, beje, ir pavergusių visas įmanomas žiuri. Bet čia, kaip sakoma, skonio reikalas. O dar prancūzai siūlo istorinį, ne bukai patriotinį “Sagano fortą” (Baltarusijos TV, 15.40 val.), nukeliantį į Šiaurės Afriką Pirmojo pasaulinio karo metais. Po filme pavaizduotų įvykių čia, Alžyre, visiems laikams stovės fortas, pavadintas prancūzų valstiečio Šarlio Sagano (Gerard’as Depardieu) heroizmui atminti.
Jeigu jūs mėgstate sunkoką filosofinį rusų - A.Tarkovskio, A. Sokurovo - kiną, būtinai pasižiūrėkite Tarkovskio atrasto aktoriaus Aleksandro Kaidanovskio režisūrinį darbą “Paprasta mirtis” (“Naše kino”, 0.45 val.), sukurtą pagal Levą Tolstojų. Beje, juostoje yra ir lietuviškų motyvų: Kaidanovskis ne kartą filmavosi pas mus (“Atsiprašau”, “Faktas”), išsiskiria ir “Paprastos mirties” personažas, raiškiai suvaidintas Vytauto Paukštės.
Na, o, norėdami iki ausų panirti į senąjį lietuvių kiną, nepamirškit LTV-2 Retrospektyvos, rodančios neapsakomai keistą 1970 metų Vaižganto “Dėdžių ir dėdienių” ekranizaciją, Algirdo Dausos pavadintą “Tas prakeiktas nuolankumas” (20.10 val.). Tokie viską išaiškinantys pavadinimai - kaip prakeikimas: būtų lietuvių kaimiečiai ne tokie nuolankūs, o revoliucingi kaip šarvuočio “Potiomkino” jūreiviai ir ta baudžiava Lietuvoje nebūtų ilgai išsilaikiusi. Galima ironizuoti, bet pažiūrėti verta vien jau dėl Balio Bratkausko nepaprastai ryškiai sukurto tijūno Geišės paveikslo.
Pirmadienis
Vis pasidžiaugiu kinematografiniu TV1 kanalo išmoningumu (ak, kad tik nepergirčiau!), nieko negali prikišti ir šiandienos jų rodomai amerikinei juostai “Uodega vizgina šunį”. Manipuliavimas visuomenės nuomone, juodi televizijos vaidmenys šioje sferoje - tai ir įtikina, ir labai juokinga. Visa bėda, kad šią Barry Levinsono juostą mūsų matomi kanalai rodo jei ne kas savaitę, tai jau kas antrą tikrai.
Atvirkščiai, garsiąją japonų animaciją, pelniusią Berlyno festivalio “Aukso lokį”, - “Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje” (kabelinės televizijos, 21.00 val.) iki šiol buvome matę tik vienąsyk ir tai rusų kalba. Taigi čia - tikroji lietuviška premjera. Jau yra filmo maniakų, klykiančių apie kultą. Juosta vargu bau verta tokių isteriškų liaupsių, bet ji daili, išmoninga, tebūnie - humaniška. Juk iš dabarties vaikučių retas kuris bandytų padėti į kiaules paverstiems tėveliams atgauti jų žmogiškąjį pavidalą, o Šihira stengiasi...
Pastaruoju metu vis populiaresne filmavimo aikštele darosi Afrikos žemynas. Sudane vyksta ir britų kolonizatorių bei vietinių musulmonų kovos, dar gana naujoje juostoje “Keturios plunksnos” (TV4, 21.45 val.) nufilmuotos labai efektingai, o filmo moralė šiek tiek primena Rudyardą Kiplingą.
Iš dienos repertuaro atrinkau nedaug. Bet negi siūlysi padoriam piliečiui gaišti laiką su kažkokiais šleikščiais gyvačių mutantais ne mažiau šleikščiame filme “Tylūs plėšrūnai” (“RenTV”, 19.00 val.). Kol geras oras, verčiau pasivaikščioti.
Antradienis
Bene pačių originaliausių savaitės filmų diena. Na ir kas, kad jų - vos trys?
Vienas gabiausių dabartinės Vokietijos kūrėjų Tomas Tykweris pagal nesuspėtą realizuoti lenkų metro Krszysztofo Kieslowskio scenarijų sukūrė filmą “Dangus”, dar verčiamą ir “Rojumi” (TV1, 21.00 val.). Kai filmas 2002 metais pasirodė, pagrindiniai ginčai buvo nelabai prasmingi: o kaip tai būtų padaręs pats Kieslowskis? Gal vertinti esamą kūrinį, nes kito varianto, deja, jau nebebus.
Žinoma, abu šie gabūs autoriai - ir labai skirtingi. Kieslowskio juostose klestėjo metafizika, elementarus praeivis galėjo pasirodyti tave sergstinčiu Angelu. Tykweris jaunas ir dinamiškas. Jį toji metafizika irgi labai traukia, bet kartais išvirsta elementariąja, fizine puse - bėgimu (“Bėk, Lola, bėk”), pabėgimu (“Dangus”). Jauna nusikaltėlė (Cate Blanchett) ir jos prižiūrėtojas (Giovanni Ribici), priešingai kriminalistikos ir fizikos dėsniams, vis dėlto išskris į dangų (Rojų?). Gal ir gerai, kad tarp jaunųjų kino žmonių atsiranda ne vien “trileristų”, jei jie ko nors dar nesugeba, tai juk išmoks. Beje, šią savaitę - dar vienas, ankstesnis Tykwerio filmas, bet apie jį - penktadienio skirsnyje.
Tam tikro svorio šios dienos Namų kinui suteikia ir įžymiojo italų kino mago bei iliuzionisto Federico Fellini pavardė. Tiesa, gal nė vienas jo kūrybos tyrinėtojų 1965 metų “Džuljetos ir dvasių” (TV11, 20.50 val.) nevadina šedevru, o vis dėlto... Paprasčiausia įsivaizduoti, kad filmuose “Saldus gyvenimas” ir “8 1/2” neatsiradus vaidmenų Giuliettai Masinai, ne tik subtili, bet ir temperamentinga Fellini žmona sukėlė maištą. Tikrai, “Džuljetoje...” ji visą laiką kadro centre, tačiau pasakojimas apie buržuazinę moterį, nespėjančią vytis laiko, kompleksuojančią, bandančią išsivaduoti iš visų neurozių, nėra milžiniškas nei Fellini, nei Masinos pasiekimas. Įdomiausia filme - tarsi visai nuo veiksmo atsietos plastinės vizijos, keisčiausi personažai, besilepinantys po palankinais, gerosios “dvasios”, ateinančios Džuljetos aplankyti ir paremti. Spalvotų vaizdų grožis - nepakartojamas.
“Džuljetos...” plastika šaknimis siekia modernizmą, labiausiai siurrealizmą, o štai į nieką nepanašios rusų juostos “Pasaka apie šaulį Fedotą” (pagal neseniai palikusio aktoriaus Leonido Filatovo rašinį), kurią rodo TV3 kanalas (23.05 val.), šaknys - liaudiškame primityve. Ne, nesuvokite šio žodžio tiesiogiai; primityvas čia vartotinas kaip ir tais atvejais, kai regi, pavyzdžiui, skraidančius Marko Chagalo drobių įsimylėjėlius. Nors žiūrėti gali būti ir keista, nepamirškit, kad šiandien režisierius Sergejus Ovčiarovas - bene vienintelis pasaulyje išlikęs kino folklorininkas.
Trečiadienis
Šiandien kartojamas Federico Fellini ir Giuliettos Masinos senas kūrinys “Džuljeta ir dvasios” (TV11, 16.50 val.) - jei ir ne pats prasmingiausias, tai žavintis triumfuojančiu spalvingumu, išmoningomis vizijomis.
Kartojama - netiesiogine prasme, tiesiog šio filmo visur pilna - prancūzų meistro Patrice’o Leconte’o 2000 metų “Malonumų gatvė” (TV4, 22.30 val.). Gal kad medžiaga tokia drastiška - prostitucija. Bet ji pateikta ekrane visai ne drastiškai, o švelniai, su humoru, atrodo, kad tos damutės, kurias - kokia baisi neteisybė! - iš rožinio atspalvio interjerų netikusi valdžia išgujo į gatvę, - mūsų tetos ar bent jau mielos senos pažįstamos. Mažiuko Luji (Patrickas Timsitas, beje, stovįs tokios tematikos filmo titruose pirmuoju) meilė gražuolei Marionai (retas atvejis, kai manekenė Laetitia Casta pasirodė dar ir gabia aktore) - atvira melodrama, bet ji visai neerzina, nes yra prancūziškai elegantiška ir stipriai psichologizuota.
Psichologija - Sidney Lumeto “Jėgos” (TV1, 21.00 val.) pagrindinis privalumas, be kurio ji liktų vien automatiška apysakaite apie kovą už valdžią, kokių Amerikoje apstu. Bet Richardas Gere’as, Gene’as Hackmanas, Denzelas Washingtonas, britė Julie Christie nesugeba vaidinti formaliai, kiekvieną kuriamą charakterį jie prisodrina nelauktomis gyvomis detalėmis. Ačiū jums, ponai!
Gal prisimenate, kaip “politizuotai”, su visokiomis proklamacijomis, agituojančiomis už Europos Sąjungą ir tuoj sumažinančiomis bilieto kainą, aną vasarą Lietuvoje buvo rodoma elementari jaunatviška prancūzo Cedrico Klapischo komedija “Europudingas”? Dabar, kai jūs jau laimingi europiečiai, dar kaip reikiant su ana biurokratija nesusipažinę (pamenat filmo įspėjimą: “Jūsų dosjė nepilnas!!!”), užtat oro uostuose išdidžiai einantys ne prie to pasų langelio, kur stovi vienas pilietis, o prie to, kur visai tuščia (dažnai nėra nė darbuotojo), žinokit, kad “Ispaniškas viešbutis” (“RenTV”, 19.00 val.) - kaip tik tas pats “Europudingas”. Čia aš tam, kad negaištumėt laiko, užkariaudami jūsų laukiančią nesulaukiančią Europą.
Ketvirtadienis
“Europudingas”, kitais žodžiais tariant, “Ispaniškas viešbutis” (“RenTV”, 8.50 val.), kartojamas ir šiandien. Gal kad Europoje klestintys (klestėsiantys) lietuvaičiai įsitvirtintų kai kurias detales: pavyzdžiui, garsas “fak” prancūziškai reiškia fakulteto santrumpą, na, o angliškai...
Neblogą kriminalinę juostą apie profesionalius lošėjus “Sėkmės aštuntukas” (LNK, 22.35 val.) pastatė Paulas Thomas Andersonas. Nors ji ir nepasiekia premijuotųjų, garsiųjų jo filmų “Pašėlusios naktys”, “Magnolija” lygio, autorius turi kažkokią dovaną, kuri visuomet prikausto prie ekrano, - net jeigu jis pasakotų ir visiškus niekus. Maloniai žiūrima ir komedija “Deivas” (TV1, 21.00 val.) - apie JAV prezidento antrininką (Kevinas Kline’as). Bet tai vis amerikinės pramogos, o kad Lenkijoje kadaise visus sėkmės rekordus mušė sava komedija su persirenginėjimais “Ieškomas - ieškoma” (“TV Polonia”, 21.40 val.) - čia jau retesnis atvejis.
Nijolė Oželytė pačiu filmo pavadinimu lyg išdidžiai sakytų: “Norite - mylėkite, norite -ne” (1 Baltijos kanalas, 11.25 val.). Pats laikas kažkaip priminti apie save, primirštą. Bėda, kad filmas toks jau prastas, kad jo į naujausius katalogus neįtraukė nė patys rusai. Ir apskritai šią savaitę - tiek daug sąstingio epochos rusų filmų, kad net bloga.
Penktadienis be lietuvių
Paprastai naujasis rusų kinas yra skaičiuojamas nuo 1988 metų, nuo Vasilijaus Pičiulo “Mažosios Veros” (Baltarusijos TV, 22.00 val.). Nors nei režisierius, nei aktorė Natalja Negoda vėliau ryškesnės kino karjeros nepadarė, o ir “Mažosios Veros” populiarumas, metams bėgant, kiek nuslūgo, vis dėlto tai buvo ir lieka stiprus, negailestingas, analitinis, persmelktas žiauria neapykanta savo išskirtinumu įtikėjusiam debiliškam proletariatui kūrinys. Klaikiais žodiniais standartais bendraujantys Veros tėvai (Liudmila Zaiceva ir Jurijus Nazarovas) - tarsi bukaprotiški visos šalies simboliai. Kai finale girtas tėtis tyliai miršta apšnerkštoje “nugalėtojų kartos” virtuvėje, kai to niekas iš jo artimųjų nepastebi, net sutrinki - ar gailėtis žmogaus, ar tikėti, kad mažosios Veros gyvenimas po to nors truputį pasikeis...
Stiprią ir kartu patraukliai žiūrimą (kurgi ne: tikras Dustino Hoffmanno ir Roberto Redfordo benefisas!) “Visą prezidento kariauną” rodo reiklusis kanalas TV1 (21.00 val.). R. Nixono atsistatydinimas po Votergeito įvyko 1974 metais, filmas apie tai pasirodė 1976-ųjų pradžioje. Jeigu Lietuva būtų... ne Lietuva (Viešpatie, atleisk!), šiandien jau visu greičiu vyktų vaidybinio, potencialiai galinčio sudominti daug sutrikusių pasaulio šalių ir atnešti pelną kūrinio apie “paksogeitą” filmavimo darbai. Bet ne, liksime principingai nedalykiški ir tvyrosime poetiškojo mąstymo miglelėse, svajosime šviečiamojo, mokyklinio filmo apie Vytautą Didįjį temomis.
Žadėjau priminti šiandien rodomą “Dangaus” ir “Bėk, Lola, bėk” autoriaus Tomo Tykwerio juostą “Žiemos miegaliai” (LTV, 23.10 val.). Tai tik pavadinimas toks apgaulingai lietuviškas. Įvairius dinamiškus herojus, kuriuos likimas suves ir svaidys nesuprantamomis kryptimis, malonu stebėti ir įsivaizduoti, kaip tu elgtumeis, į to ar kito situaciją patekęs. Gyvas kinas.
