Monika Povilaitytė – Europos jaunimo paplūdimio tinklinio čempionė, Mantas Rainys – ne vieno Lietuvos lengvosios atletikos čempionato nugalėtojas ir prizininkas. Man jie pasirodė išties skirtingi, bet matyt ne veltui sakoma, kad priešingybės traukia.
Ji – tylesnė ir ramesnė, į gyvenimą žvelgianti gan paprastai ir moteriškai, o jis, kaip pats save vėliau pavadino, yra tikras liūtas, visose srityse norintis užimti pirmąją vietą, į klausimus dažnai atsakantis ne konkrečiai, o filosofiškai. Tai – pokalbis su dviem jaunais žmonėmis, tik šį kartą ne apie sportą, o apie meilę ir santykius.
– Kaip atsidūrėte toje sporto šakoje, kuriai dabar atstovaujate?
Monika: Gimiau ir užaugau mažame Tytuvėnų miestelyje, o jame didelio sporto šakų pasirinkimo nebuvo. Populiariausios – krepšinis ir tinklinis. Kadangi sesuo jau lankė tinklinio užsiėmimus, aš pradėjau eiti kartu su ja. Tinklinis man tiko ir patiko, todėl savo ateitį sieju tik su juo.
Mantas: Pirmą kartą su lengvąja atletika susipažinau tik prieš trejus metus. Tuo metu vyko tarpmokyklinės varžybos, kuriose nusprendžiau sudalyvauti. Kadangi be didesnių pastangų laimėjau pirmą vietą, netrukus Lietuvos čempionate užėmiau prizinę vietą, nusprendžiau, kad tai būtent mano sporto šaka. Mane motyvavo tai, kad tik atėjus į šią sporto šaką laimėjau pirmas vietas.
– Kaip manote, ar įprasta pora skiriasi nuo sportininkų poros?
Monika: Vaikinas, kuris neužsiima profesionaliu sportu, sunkiai supranta, kad kiekvieną dieną turiu eiti į treniruotes, dažnai važiuoti į varžybas, išvažiuoti iš namų savaitėms ar mėnesiams. Nesuprasdamas to, jis prašo nebevažiuoti, nebesportuoti. O Mantas šią situaciją puikiai supranta, nes sutampa mūsų kasdienybė.
Mantas: Gerai, kai žmonės, esantys kartu, gyvena tuo pačiu ritmu. Mes abu einame į treniruotes, sportuojame, turime eiti anksčiau miegoti, sveikai maitintis.
– Ar jūs sportuojate kartu?
Monika: Kartu sportuojame, geriname bendrą fizinį pasirengimą. Mantas man labai padeda palaikyti formą, net prižiūri, ką aš valgau! (šypsosi).
– Jūs esate vienas kito kritikai ar gerbėjai?
Monika: Mantas tikrai didesnis kritikas nei gerbėjas.
Mantas: O Monika nei giria, nei peikia, ji tiesiog neutrali.
– Kaip susipažino tinklininkė ir lengvaatletis?
Monika: Kartu su keliais Manto draugais gyvename bendrabutyje. Vieną dieną nusprendėme nuvažiuoti prie ežero, o draugai prasitarė, kad prie mūsų prisijungs toks Mantas Rainys. Buvau girdėjusi apie jį, bet dar nebuvome vienas kito matę. Kai tik Mantas pasirodė prie ežero, pajaučiau jam simpatiją. Matyt ji buvo abipusė, nes Mantas paprašė mano telefono numerio (šypsosi).
– Mantai, tavo istorija skamba taip pat?
Mantas: Istorija panaši, tik ji paprašė mano numerio. (Juokiasi) Ji ne tik paprašė numerio, bet iš karto paklausė manęs: „Gal nori nueiti ledų?“. Padvejojęs, sutikau.
Monika: Viskas buvo atvirkščiai!
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Monika: Tikrai taip.
Mantas: Sudėtingas klausimas. Juk susidomi kiekvienu nauju žmogumi, jei jis tau patrauklus ir įdomus, visuomet norisi pabendrauti ir susipažinti. Bet Monika tikrai patraukė mano akį.
– Pirmo pasimatymo metu tikrai valgėte ledus?
Mantas: Taip, atvažiavau pas Moniką su ne viena porcija ledų, tad mums užsikalbėjus didžioji dalis jų tiesiog ištirpo. Tikrai turėjome apie ką pasikalbėti! (Šypsosi) Visada lengvai randu kalbą su žmonėmis, matyt tai įtakoja ir tai, kad esu pripratęs būti pirmu, o ne paskutiniu.
Monika: Tai tikrai daugiausiai kalbantis sportininkas!
Mantas: Mano juk ir zodiako ženklas – liūtas, tad esu linkęs užkariauti visas valdas ir gražiausią moterį! (juokiasi).
– Tai kiek gi laiko jau esate pora?
Mantas: O, labai geras klausimas. Aš tai tiksliai žinau, nes tą dieną buvo geriausios mano sezono varžybos ir rezultatai, tik įdomu ar ji žino. Monika, tai kiek laiko?
Monika: Birželį? Aš tikrai neatsimenu! Matyt turiu moterims nelabai būdingą bruožą – neįsimenu tokių datų.
– Kokios antrosios pusės savybės žavi labiausiai?
Monika: Su juo jaučiuosi labai saugi, jis man padeda ir rūpinasi. O svarbiausia – daug kalba ir viską nori išsiaiškinti, niekada nieko nenutyli. Mūsų satykiuose nėra paslapčių, galime pasikalbėti įvairiausiomis temomis.
Mantas: Man patinka ja rūpintis, kartais net paauklėti. Kiekvienam vyrui svarbu, kad jo antra pusė jaustųsi saugi šalia jo. Tad man malonu, kad Monika taip jaučiasi! Iš kitos pusės, jei tu niekuo nesirūpini, nieko nesaugai, tai koks iš tavęs vyras... Nenoriu jos išlepinti, dėl to nesakysiu, kad mane žavi jos išvaizda! (šypsosi).
Monika: Per retai tokius komplimentus girdžiu!
Mantas: Kad tu ir taip jau labai išlepinta, jei sakyčiau daugiau komplimentų, tai nebesusikalbėtumėm!
– Ar yra tokių savybių, kurios erzina?
Monika: Kartais būna taip, kad aš nenoriu kalbėti, ar prisipažinti, kodėl mano nuotaika bloga ar dėl ko aš pykstu, o jis reikalauja viską pasakyti. Pasisodina mane ir sako: „Kol nepasakysi, kas nutiko, neišeisi!“. Tai mane erzina! Iš tiesų esu degtukas, labai greitai įsiplieskiu, bet taip pat greitai jis mane užgesina! (šypsosi).
Mantas: Ji šiek tiek lengvabūdiška, kitaip sakant, lepšiška!
Monika: Pats tu lepšis! Dabar galėsi kalbėti vienas...
Mantas: Va, būtent apie tai aš ir kalbu! (šypsosi) Jei pasakau Monikai tai, kas jai nepatinka, ji užsispiria ir nebekalba.
Monika: Todėl nekalbėk to, kas man nepatinka!
