Libijos karinės pajėgos nekenkia jokiai užsienio šaliai. Jei iš užsienio bus pakenkta Libijos karinėms pajėgoms, tai bus agresijos aktas ir karo paskelbimas ir Libija turės pilną teisę bombarduoti agresoriaus sostinę ir bet kuriuos objektus.
Su užpuolikais agresoriais reikia griežtai elgtis.

Po Arabų lygos paraginimo, tai antras, šį kartą gan rimtas žingsnis siekiant nutraukti Muammaro Gaddafi daugiausia samdinių ranbkomis vykdomą savo šalies gyventojų genocidą.

Situacija, kai nuo lėktuvais mėtomų bombų ir tankų salvių žūsta tūkstančiai gyventojų ir taip pernelyg ilgai užsitęsė. Neleistinai ilgai... Tačiau, net ir dabartinis sprendimas yra pozityvus sprendimas, kad ir gerokai vėluojantis. Kai kas bandė akcentuoti naftos politikos svarbą. Taip, tai svarbu, tačiau žmonių gyvybės yra žymiai svarbesnis faktorius bet kuriuo atveju. Sakyčiau, kad pragmatinių poreikių akcentavimas, kokį šį kartą susilaikydama pademonstravo gal ir Vokietija, yra netgi amoralus. Neskraidymo zonos paskelbimas yra tik pradžia. Privalu suprasti, kad būtina ir kitomis priemonėmis užkirsti kelią humanitarinei tragedijai.

Iš aukštų tribūnų prikalbėta daug kalbų, tačiau net ir konkreti pagalba vaistais, maistu reikalinga NEDELSIANT. Palikus M. Gaddafiui teisę švaistytis tankų salvėmis Libijos miestuose, gali atsitikti taip, kad ir siųsti humanitarinę pagalba beveik nebeliks kam.

Verta gerai suprasti, kas vyksta Libijoje. Libijos gyventojai kitų valstybių pavyzdžiu bando nuversti nuo posto bene aršiausią ir sunkiausiai nuspėjamą Afrikos diktatorių Muammarą Gaddafį. Diktatorių - kuris savo tautos grobiką, kuris pats ir jo artima aplinka Vakarų bankuose sukaupė asmeninius sunkiai suskaičiuojamus milijardus dolerių, kitokios valiutos ir kitokio turto. Tai, kad net Maskva ir Pekinas neišsakė "veto" šiam svarbiam sprendimui yra tam tikras pasiekimas. Suprasti Rusijos režimą taip pat nesunku. Kasmet Rusijos karinė pramonė parduodavo šiam režimui ginklų už 4 - 5 milijardus dolerių. Ginklų, kurie iš Libijos sklisdavo ir po kitas Afrikos šalis nešdama jų diktatoriams žinią, kad jų režimai kai kam aukso vertės... arba deimantų... arba naftos... arba dar ko... Gal didžiausia vertybė perimti Juodojo žemyno įtaką į savo rankas. Tas siekis, pasitelkiant šimtus visokių karinių specialistų, instruktorių ar net tūkstančius Kubos kareivių vykdomas jau eilę dešimtmečių ir taip sugebėta sukelti vidines sumaištis ar karinius perversmus ne vienoje šalyje. Žaidžiama stambiai ir be sentimentų. Tai gal ne visiems ES vadovams duota suprasti. Ypač sunku suprasti tada, kai suprasti nenorima... Po pirmo rimtesnio žingsnio situacija gali gautis ir vėl tokia, kad visą atsokomybę už visišką žudynių nutraukimą netolimoje ateityje teks prisiimti NATO lyderiui - JAV. Gal ne tik su Prancūzijos ir D.Britanijos pritarimu. Kai pritrūksta darnumo tarp šalių tokiais svarbiais žmonijai klausimais, tai kai kam tenka labai nusivilti. Tada prarandamas pasitikėjimas netgi labai plačiame kontekste. Kuriant demokratiją to neturėtų būti. Turėti laimėti daugumos valia, kuri prieš tolesnį besaikį kraujo liejimą.