Irena ZUBRICKIENĖ
Kauno laidojimo paslaugų įmonę "Liūdinga" sudrebino neregėtas šermenų skandalas: 2 gedinčios moterys susipešė nepasidalindamos, kuriai pasiimti ir palaidoti mirusiojo profesoriaus kremuotus palaikus. Konfliktą bandė spręsti įmonės darbuotojai, tačiau prireikė ir policijos įsikišimo.
Skandalas kilo dėl kauniečio profesoriaus Algimanto Prazausko (66 m.) palaikų. Mirusiojo pagerbimo ceremoniją pradėjo organizuoti profesoriaus 43 metų draugė, kuri sunkiai sergantį vyriškį prižiūrėjo ir slaugė kelerius metus. Ši moteris, paprašiusi kremuoti palaikus, kaip esą buvo pageidavęs pats A. Prazauskas, pateikė laidojimo paslaugų įmonei velionio pasą, medikų išduotą mirties liudijimą ir sumokėjo už paslaugą. Buvo planuojama po šermenų, vėlgi vykdant profesoriaus priešmirtinę valią, išbarstyti jo pelenus arba Himalajų kalnuose, arba virš Kauno marių. Talentingas orientalistas, istorikas, gerai pažįstamas Rusijos bei kirų šalių mokslo visuomenei A. Prazauskas nepriklausomoje Lietuvoje nesuspėjo pragyventi nė dešimtmečio. Jis buvo studijavęs Tibeto filologiją, budizmo filosofiją, tad pilnai suprantama, kodėl norėjo, kad jo palaikai būtų išbarstyti Himalajuose.
Kai urna su mirusio profesoriaus pelenais buvo parvežta iš Rygos krematoriumo į "Liūdingą", šioje įmonėje tuo pačiu metu pasirodė ir minėta velionio draugė, sutartu laiku atvykusi pasiimti urnos, ir profesoriaus 54 metų žmona, kuri pastaruoju metu gyvena ir dirba Maskvoje. Prie įprasto liūdesio pripratę įmonės darbuotojai buvo priversti būti staiga kilusio triukšmo liudininkais. Mat moterys nebuvo linkusios gedėti tyliai - viena kitą įžeidinėjo, draskėsi dėl urnos.
Baigėsi tuo, kad velionio urna su pelenais atsidūrė... policijos komisariate ir čia, itin netinkamoje vietoje, buvo parą. Neįprastą incidentą operatyviai narplioję teisėsaugininkai netrukus nutarė, kad mirusiojo palaikais turėtų pasirūpinti jo teisėta žmona. Kilusį skandalą prokurorai linkę pavadinti tik eiliniu nesusipratimu - tuo abi profesoriui buvusios artimos moterys tarsi paragintos viską apgalvoti išmintingai ir problemas išsispręsti taikiai, be triukšmo, be teismų.
Nepriima gedulo puokščių
Panašų konfliktą, susijusį su mirusiaisiais ir gedulu, sprendžia ir Kalvarijos (Marijampolės apskr.) policininkai. Tik šiuo atveju nesutariančios pusės švaistosi ne pelenais, o gedulo puokštėmis.
Kalvarijos savivaldybės gyventoja Ona D. (40 m.), parėjusi į namus, prie namo durų rado dvi gedulo puokštes. Nustėrusi moteris iškart atpažino, kad tai gėlės, kurias ji su savo sugyventiniu prieš savaitę buvo nunešusi ant sugyventinio žmonos ir tėvo kapų. Ona neabejojo, kad puokštes nepagarbiai numetė sugyventinio motina, atėjusi aplankyti artimųjų kapų ir radusi nepageidaujamos netikros marčios gėles. Mat pensininkė visą laiką, kiek Ona gyvena su jos sūnumi (kelerius metus), neslepia priešiškų savo jausmų mirusios marčios vietą užėmusiai moteriai.
Onos sugyventinis šiuo metu išvykęs į užsienį, tad savo artimų moterų konflikto negali joms padėti išspręsti. Gedulingas gėles prie savo namo durų radusi moteris negali suprasti, kodėl sugyventinio motina, demonstruodama priešiškumą jai, kartu skaudina ir savo sūnų, numesdama jo gėles nuo artimųjų kapų. Šituo Ona įsitikino ir prieš metus, kai jos gyvenimo draugo motina, radusi sūnaus padėtas gėles ant savo vyro, jo tėvo, kapo, jas kaipmat pernešė našlio gėles ant marčios kapo. Tuokart sugyventiniai nuoskaudą nurijo tyliai.
- Nei čia vagystė, nei chuliganizmas, nei kapo išniekinimas, jeigu tik nuimtos gėlės, - svarstė Kalvarijos policijos vadovas Romualdas Kubilius. - Na, gal atneštų gėlių spalva netiko prie kitų, kurias atnešė nuolatinė kapo tvarkytoja, o gal jau buvo pavytusios. Kaip ten bebūtų, toks nepagarbus elgesys kapinėse tik išduoda paties žmogaus kultūrą, jeigu asmeniniai konfliktai sprendžiami jau netgi įpainiojant mirusiuosius. Kol šis incidentas neišnarpliotas, prognozuoti, kuo jis bus užbaigtas, nenorėčiau. O gyviesiems tik noriu priminti, kad mirusieji nusipelnė ramybės.
Ramybės sau ir mirusiems
Su mirusiais asmenimis susiję skandalai stebina ir šiurpina daug ką, tik ne kapinių prižiūrėtojus, sargus ir kitus darbuotojus. Štai Marijampolės kapinių vedėja daugiau nei 25 metus dirbanti Nijolė Bražinskienė "Akistatai" teigė, kad tokių akibrokštų, kai kapai tampa gyvųjų aršių konfliktų ir triukšmų liudininkais, būna labai dažnai. Patyrusi darbuotoja tik apgailestavo, kad kuo toliau, tuo jų daugiau.
- Baisu - nebelieka nieko švento: žmonių barniai ir nesutarimai sparčiai persikelia į kapines, - piktinosi N. Bražinskienė. - Kažkoks absurdas: buvusi ramybės ir pagarbos šventa vieta virsta keršto, meilės trikampių, turto dalybų, nepadoriai demonstruojamų jausmų matavimo stadionu, jau neminint gyvųjų lenktynių dėl skonio - vienokių ar kitokių gėlių, jų spalvų, paminklų dydžių. Šiurpu, nes tokios lenktynės neretai perauga į grumtynes nepaisant čia pat esančių kapaviečių.
Su mirusiaisiais susijusių konfliktų priežasčių N. Bražinskienė linkusi ieškoti žmonių sparčiai svetimėjančiuose santykiuose, kai vis labiau garbinamos jau ne moralinės, dvasinės vertybės, o materialinės. Marijampolietei dar suvokiama, kad prie kapavietės nenori draugauti vadinamojo meilės trikampio gyvi likę 2 "kampai", bet visiškai nesuprantama, kai artimojo netektis priešais paverčia brolius ir seseris, tėvus ir vaikus.
- Žmonės jau susmulkėjo iki tiek, kad kapinių vedėjos ieško pasiskųsti, jog rado prie kapo uždegtas svetimas žvakeles... - stebėjosi N. Bražinskienė. - Kam gali trukdyti greitai sudeganti žvakelė? Jau nekalbu apie tokius, kurie didele grupe šeštą valandą ryto beldžiasi į mano namus ir triukšmingai bei piktai dėsto, kad velionį laidos ne tas, kas pradėjo organizuoti laidotuves, ir ne ten, kur jau iškasta duobė. Taip ir norisi tokiems pasakyti: "Žmonės mielieji, mirusieji nori ramybės, nes nuo triukšmų jie jau pavargo gyvendami". Ir dar esu pastebėjusi, kad mirusiųjų (kartu - ir savo) ramybę drumsti labiau linkę iš pažiūros turtingesni, labiau išsilavinę, gudresni žmonės, o paprasčiau gyvenančiųjų turbūt ir sąžinė, ir kultūra kitokia, ir gedulas tikresnis, nuoširdesnis.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Kapinės nuo seno laikomos šventa ramybės ir pagarbos vieta
- Marijampolės kapinių vedėja Nijolė Bražinskienė teigia, kad gyvųjų konfliktai ir skandalai vis sparčiau persikelia į kapines
