IV. Maskaradas
Dėl techninių kliūčių laikinai nutrūkęs miniserialas tęsiasi. Pirma miniserialo dalis „Baseinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_364970), antra, „Klofelinas“ – čia (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_365967), trečia, “Rykliai” – čia http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_366888
Apsauginiai Polas ir Ringas (tie patys, kurių akivaizdoj ryklys boso Mobio D. tėvui nurovė galvą) atvažiuoja į morgą, – jiems bosas liepė surasti lavoną, kuris laidotuvėse pakeis Jelizaro Poplavskio kūną.
Jie vaikšto po morgo salę, apžiūrinėja benamių lavonus, kurių niekas nepasigenda, jiems iš paskos vaikštinėja Osvaldas Rubinovas, gydytojas, anksčiau dirbęs sporto komplekse, o dabar vėl grįžęs į morgą, nes su gyvaisiais jam sunku.
Polas pasisuka į Ringą ir sako:
- Atsimeni, prieš porą dienų mes išmušinėjom skolą iš vieno locho Senamiestyje?
- At, – tarsteli Ringas susiraukęs, nes lavonai jam nelabai patinka.
- Kol tu jį dubasinai, aš skaičiau knygą. – Polas išsitraukia iš kišenės sutrintą brošiūrą. – Paklausyk: Neišeik pro duris ir pažinsi pasaulį. Nedirsčiok pro langą ir išvysi kelius. Juo toliau nukaksi, tuo mažiau žinosi. Tad išmintingas žmogus neina ir žino; nežiūri ir permato, neveikia ir nuveikia. – Polas sustoja, žiūri atidžiai į brošiūros puslapį, paskui bejėgiškai skėsteli rankomis. – Kažkokia chuinia: neišeik iš namų – pažinsi pasaulį! Tai ką čia, apie jaščiką parašyta?
- Geras šūkis. Pasiūlyk turistinei firmai – gausi premiją, – išsiviepia Ringas.
- Labai juokinga, – supyksta Polas.
- Paradoksas, - sako Ringas ir, pirštu baksnodamas gulinčiam lavonui į krūtinę, susimąstęs kalba. – Žvelgdamas į savo vidų, į sielą, gali daugiau pamatyti, negu keliaudamas toliau. Tas bičas, kuris taip parašė, nevertino išorinio pažinimo, tik vidinį, įsikerti.
- Nieko neveiki, ir kažką nuveiki. Neįsikertu.
- Klausyk, aš dirbu, o tu tuo metu knygas skaitai. O paskui babkes abu už darbą gaunam, štai ir visas mokslas. – Ringo tonas nepatenkintas. Jis pasižiūri į sunkiai vaikštantį gydytoją Oskarą Rubinovą, kreipiasi į jį:
- Ei, Aiskauda, ko tu kaip išdulkintas vaikštai?
Abu Mobio D. apsauginiai nusižvengia.
Vakar labai jodinėjau, – sako daktaras. – Žinot, žirgai, iškyla gamtoje, šampanas pintinėje, vaisiai ir panašiai.
Tačiau mes, žiūrovai, juk žinom, kad vakar jis nejodinėjo, nes jį užvakar dulkino du nenaudėliai, dvi padugnės, du perversiški tipai, Deivis ir Rytis, ir šis slaptas žinojimas mums teikia malonumo, o gydytojo melas kelia juoką.
- Negali būt, - sako Polas.
- Kas negali būt? – klausia Ringas.
- Aš kartą jodinėjau. Jėzusmarija, kaip aš vaikščiojau nulipęs nuo to prakeikto arklio! Maniau, kad kiaušai į batus sutekėjo! Ir vaikščiojau išsiskėtęs, bet visai ne taip, kaip Aiskauda, – sako Polas. Jis vaikštinėja išsiskėtęs, demonstruoja, kaip tai atrodo. – Kai pajodinėji, vaikštai va taip. O tu, Aiskauda, vaikštai kaip... velniai žino kaip vaikštai, - sako Polas ir viepiasi.
- Imkit lavoną ir važiuokit, ir be jūsų gyvenimas nemielas, – sako daktaras Rubinovas. Jį suprasti galima – ne tik išdulkintas, bet dar ir apvogtas, ir žmona sakė imsis baudžiamųjų priemonių, žodžiu, gyvenimas juo pajodinėjo kaip reikiant.
- Šitas bus gerai, – baksteli Ringas į senos moters lavoną.
- Čia juk moteris, – sako Polas.
- Na ir kas, – trūkteli pečiais Ringas.
- O iš kur tu žinai, kad reikia moters? – nerimsta Polas.
- Šefas sakė – lavoną, nesakė vyro arba moters lavoną, vadinasi, nesvarbu, bruto ar neto.
- OK, imam šitą, – sutinka Polas.
Jiedu paima lavoną, įkiša į maišą. Polas išeidamas sako Rubinovui:
- Kai jodinėji, visai kitaip išsiskėtęs vaikštai.
Vėl abu apsauginiai nusižvengia ir nešini maišu išeina iš morgo.
Daktaras Rubinovas išsitraukia iš šaldytuvo du maišelius ledo, vieną priglaudžia prie kaktos, kitą prie subinės.
Mokytoja, dviejų vaikų motina, eina gatve, ji vilki sijoną, akivaizdžiai per trumpą tokio amžiaus moteriai, makiažas taip pat per daug ryškus. Nors ji ir samprotauja apie brandaus amžiaus privalumus, tačiau pasąmonė ir pamažu apmirštantys patelės instinktai iš paskutiniųjų priešinasi teorijai ir ji išoriškai visokiais būdais stengiasi atrodyti jaunesnė ir patrauklesnė už savo amžiaus lazdas, t. y. „kliuškas“.
Ji užsuka į zooprekių parduotuvę, nusiperka antienos kepenų pašteto šunims ir, išėjusi į gatvę, skambina Hasanui. Pastarasis neatsiliepia.
Mokytoja užsuka į grožio saloną, jai plauna plaukus, apkerpa, daro šukuoseną, manikiūrą, pedikiūrą, naują makiažą ir kitus moterims labai malonius, vyrams sunkiai suvokiamus darbus.
Artėja vakaras, Rytis ir Deivis persirenginėja merginomis: jie rūpestingai nusiskuta kojas, krūtines, matuojasi moteriškus drabužius. Rytis labai patenkintas savo sumanymu, o Deivis nėra tikras ar tai, ką jie rengiasi daryti, yra gerai. Jis dar ir dar klausia Ryčio:
- Klausyk, bet jeigu mus demaskuos, juk ten suvažiuoja ir mafijozai? Mums bus ragai.
- Nemyžk į batą, saulele, juk tai šou, visi įkalę, visi pauostę, muzika, spindesys, karštis! Visi vyrai su stačiais, o kai jiems stovi, jie ne tik tavęs nuo mergos neatskirs, jie ir traktorių su „mersu“ supainiotų.
- Klausyk, o tas Linas, kuriam tu sumokėjai, kad mus įleistų, jis ką, patikimas? Jeigu jisai sugalvos pasilinksmint... – Deivio balse vis dar girdėti nepasitikėjimo gaidelės.
- Liaukis, jis savas bičas, aš jam du šimtus atlenkiau. Jam pačiam tie visi „marozai“ va čia stovi, – Rytis brūkšteli sau ranka per gerklę. – Kokios kojos, kokia gracija, – jis glosto Deivio kojas ir jiedu švelniai pasibučiuoja. Ryčio ranka lėtai slysta aukštyn, paliečia Deivio genitalijas. Rytis sako: – Štai šitą lizdelį tu stipriau suspausk, nes ant pakylos gali paukštukas išsprūsti.
- Gerai, gerai, – Deivis švelniai nustumia Ryčio ranką ir vieną po kito matuojasi perukus.
Vyrukai atvažiuoja į užmiesčio vilą, kurios sode rengiamas šou: čia jaunos merginos pradeda savo karjeros kelią į televiziją ir į visas kitas šou verslo šakas. Šie turgūs rengiami kartą per pusmetį. Jas apžiūri šou verslo rykliai, taip pat pinigingi vyrukai. Kai kurios merginos čia dalyvauja jau turėdamos „stogą“, o kai kurios kaip laisvieji agentai. Į tokią kategoriją pateko ir Rytis su Deiviu. Vis dėlto vaikinai nesitikėjo, kad renginys toks rimtas, jie jau bevelytų iš jo sprukti, tačiau visur išstatyta apsauga, ir jie, bijodami patekti į bėdą, dalyvauja pasirodyme.
Tarp žiūrovų sėdi ir mums pažįstamas Mobis D. su savo mėsgalviais apsauginiais Polu ir Ringu. Šefui patinka Deivis, Mobis D., kaip ir sakė Rytis, yra gerokai apsipūtęs, todėl jam nė į galvą neateina, kad tai gali būtų ne mergina. Tiesa, vyrukai taip gerai išmano maskavimosi reikalus, kad to neįtaria nė vienas žmogus, išskyrus vakaro vedėją Liną, kuriam Rytis sumokėjo.
Po pasirodymo Deivis ir Rytis jau nori varyti iš čia, jie laimingi, jie patyrė didelį malonumą apgaudami tokią gausybę žmonių, bet prie jų prieina Polas su Ringu ir mandagiai pakviečia Deivį eiti kartu. Polas klausia:
- Koks tavo vardas, pupa?
Deivis sutrinka, nes apie vardus jie ir nepagalvojo.
- Dei... – suvapa jis. Rytis nuovokesnis, jis greitai užbėga Deiviui už akių.
- Jos vardas Daivita. O aš Rita. O ko jūs norit?
- Jėzusmarija, na ir vardelis, ką, negalėjai kokio nors pseudonimo susigalvot, – sako Ringas Deiviui.
- Šefas nori su tavim pakalbėt, važiuosi su mumis, – sako Deiviui Polas.
Deivis persigandęs. Jis vos išlemena:
- Aš norėčiau, kad... gal gali ir mano draugė su manim važiuot?
- OK, – sako Ringas. – Tegul eina kartu, žiūrėsim, ką šefas pasakys.
Prašmatniame limuzine sėdi Mobis D., o iš abiejų pusių Deivis ir Rytis. Šefas sako:
- Ką gi, mergaitės, norit į šou pasaulį, ar ne?
- Labai, – sako Rytis, o Deivis iš baimės beveik praradęs sąmonę, tik linksi galva.
- Gerai, galėsim organizuot. Gal kiek per liesos, bet tai pataisyt galima. – Jis pamaigo Deivio dirbtines krūtis. – Oho, tarkim, kad egzaminą raštu išlaikėte, dabar metas žodžiu.
- Kaip tai, – suvapa Deivis.
- Burna, – sušnypščia kur kas nuovokesnis Rytis, ir jiedu ima tenkinti Mobi D. vadinamuoju oraliniu būdu.
Po keliolikos minučių limuzinas sustoja, iš jo iššoka Polas su Ringu, atidaro galines duris, pro jas keturpėsčiom iškrenta Rytis su Deiviu, iš paskos išlipa šefas Mobis D.
- Čia gi pyderai! Aš dar ne toks debilas, kad subinės nuo p...zdos neatskirčiau! Šunsnukiai, visą vakarą sugadino!
- Ką su jais daryt, bose? – klausia Polas, išsitraukdamas pistoletą. Ringas taip pat išsitraukia savąjį.
- Tik ne ant kelio, – sako Mobis D., įlipa į automobilį ir uždaro duris.
Polas ir Ringas varosi Ryti ir Deivį mišku. Deivis inkščia:
- Vyrai, paleiskit, dėl Dievo meilės, mes jums sumokėsim kiek tiktai norit, paleiskit!
- Liaukis, – sudraudžia jį Rytis. – Argi nematai, kad jie – tipiški šikniai.
- Pyderai, vos boso neišdulkino, – sako linksmai Ringas.
Apsauginiai kiek atsilieka, pakelia ginklus į pamažu einančius transvestitus. Rytis sušnabžda Deiviui:
- Čia netoliese yra aukštas skardis. Raunam į skirtingas šalis, o paskui šokam nuo skardžio, jie nesivys.
Jie staigiai sprunka. Polas ir Ringas susikeikia ir ima pleškinti pavymui. Rytis spėja nušokti nuo skardžio ir nurieda į tamsą, o Deivis krenta prie pat krašto peršautas.
Polas su Ringu prieina prie jo. Polas baksteli koja.
- Klausyk, o kai žmogus numiršta, kur dedasi jo vidinis pasaulis? – klausia jis Ringo.
- Tu alų mėgsti iš statinės ar iš butelių?
- Iš butelių.
- Įsivaizduok, kad alus – butelio vidinis pasaulis. Kur jis dedasi?
- Į mano skrandį.
- O paskui?
- Išmyžu.
- O paskui?
- Ką – paskui?
- Na, kur dedasi myžalai?
- Susigeria į žemę.
- O paskui?
- Kas nors užauga.
- Vadinasi, supratai?
- Taip, – sako Polas. Dar kartą baksteli koja nejudantį Deivio kūną.
- Gal kontrolinį? – klausia Ringo.
- Pats nusibaigs, – mosteli ginklu šis ir jiedu pasuka atgal prie automobilio.
Prie pat automobilio Polas staiga sustabdo Ringą ir klausia:
- Tai ką, vadinasi, jis pavirsta myžalais?
- Kas? – klausia Ringas.
- Vidinis pasaulis.
- Kretinas, – sako Ringas ir sėda prie vairo. Polas tylėdamas ir susimąstęs atsisėda greta ir automobilis nuvažiuoja.
Iš grožio salono grįžusi Mokytoja randa vaikus užmigusius prie televizoriaus. Pakeliui ji dar buvo užsukusi į kavinę ir ten užtrūko iki vėlumos. Ji suguldo vaikus, nueina į savo miegamąjį, jai iš paskos nuseka didelis labradoras. Mokytoja įjungia ilgesingą muziką, keletą sykių mėgina prisiskambinti Hasanui, kurį jį pažįsta Pavelo vardu, bet tas neatsiliepia. Ji sėdi prie veidrodį su taure brendžio, lėtai gurkšnoja, o jos skruostais teka tušu išsitepusios ašaros.
Mokytoja nusirengia nuoga, atsigula ant lovos, pačias intymiausias savo kūno vietas išsitepa anties kepenų paštetu ir po pirmojo šuns liežuvio prisilietimo užsimerkia, o pro jos užmerktus vokus vis dar srūva pamažu skaidrėjančios, bet vis dar šiek tiek spalvotos ašaros.
Mini serialo tęsinys kitą savaitę.
