Dalis namų virto nuolaužų krūvomis, kiti – apgriuvę ir suskilę liko stovėti, ir vargu ar juose dar bus galima gyventi.
Žinoma, jei gyventi bus kam. Kalnuotose nuošaliose Al Chauzo ir Tarudanto provincijų gyvenvietėse, stipriausias per Maroko istoriją žemės drebėjimas pareikalavo daugiausia aukų. Šį rytą Marokas paskelbė, kad žuvo daugiau nei 2000 žmonių, bet šis skaičius – tęsiantis gelbėjimo ir paieškos operacijoms – neabejotinai dar augs.
„Daug užblokuotų kelių. Žmonės neranda savo tėvų. Daug žmonių vis dar po nuolaužomis. Viskas griuvo, griuvo kalnai ir namai“, – sako liudininkai.
Drebėjimo epicentre esančioje Al Chauzo provincijoje gelbėtojai jau rado virš 1200 kūnų. Antroje labiausiai nukentėjusioje Tarudanto provincijoje – dar pusę tūkstančio. O kritinės būklės sužeistųjų skaičius sparčiai vejasi žuvusiųjų skaičių.
Marakeše tūkstančiai vietinių ir turistų naktį praleido miesto aikštėse ir žaliosiose erdvėse.
Dalis turistų jau grįžtę į savo šalis pasakoja manę, kad pražus.
„Žuvo dvi mergaitės tame pačiame viešbutyje. Patyrėme dvigubą šoką“, – sako žmonės.
Kiti pasakoja, kaip teko praleisti naktį gatvėje.
„Balkone krito ir sprogo karšo vandens boileris ir patvino visas kambarys. Todėl naktį praleidome lauke. Nemiegojom“, – pasakoja iš Prancūzijos atvykę turistai. Tačiau jei turistai grįžę namo visa tai prisimins, kaip siaubingą nutikimą kelionėje – namus praradusių vietinių problemos taip greit nesibaigs.
„Grįžęs namo pamačiau suskilusias sienas. Negaliu ten miegoti. Noriu, kad tarnybos įvertintų ar galiu ten grįžti“, – teigia gyventojas.
Marakešo senamiestis nepanašus į tą, kuriuo vietiniai ir turistai grožėjosi dar prieš porą dienų.
„Nežinau ką pasakyti. Tai buvo netikėta“, – dalijasi žmonės.
Sugriuvo ir Medinos šventyklos minaretas. Raudonojo Kryžiaus vertinimu – atstatyti žalą gali prireikti ne vienerių metų. Drebėjimas buvo stipriausias per Maroko istoriją, bet ne toks mirtinas, kaip Agadirą sudrebinę smūgiai 1960 m. Tuomet žemės stichija pražudė beveik 15 tūkst. žmonių.
