Vaizdas, atsiveriantis į Centrinį parką iš buto 42-ajame Trumpo bokšto aukšte, vertas 20 mln. dolerių. Bet D. Gilmouras, pragyvenęs čia 18 metų, ruošiasi jo atsisakyti. Vežėjai jau supakavo baldus ir ir Min dinastijos epochos skulptūras, tajų ir birmiečių Budas, rašo forbes.ru.
D. Gilmouras per savo gyvenimą įveikė 7 mln. mylių oru ir vandeniu, kai steigė apie tuziną kompanijų, gaminusių grotuvus, valdžiusių kurortus, aukso kasyklas, pardavinėjusių vandenį buteliuose, ir todėl jis supranta, kada ateina laikas krautis daiktus ir išeiti.
D. Gilmourui dabar 81 metai, ir jis tvirtina, kad jau daugiau kaip keturis dešimtmečius mėgina išeiti į pensiją. Kada jis buvo viešbučių tinklo „Southern Pacific Hotel“ vadovas, tai su draugu susilažino iš dėžės „Chateau Lafite“, pareikšdamas, kad sulaukęs keturiasdešimties viską mes. D. Gilmouras pralaimėjo: jam nuolat atsirasdavo naujų verslo galimybių. „Aš niekuomet nesakiau: „Mano lėkštėje nieko nėra“. Lėkštėje visada savaime atsirasdavo kas nors nauja“, - aiškina D. Gilmouras, kuris dabar laiką leidžia tarp Niujorko, Los Andželo, Europos, Palm Beacho ir Vakajos – jo nuosavos salos Fidži archipelage.
Tačiau tikroji jo paslaptis yra ta, kad jis negali pakęsti pasikartojimo veikloje, susijusioje su jo verslu. „Davidas mėgsta nuotykius, - aiškina 85 metų Piteris Munkas, irgi kanadietis, kompanijos „Barrick Gold“ direktorių tarybos pirmininkas ir šimtų milijonų dolerių savininkas. – Jeigu jūs vadovaujate kompanijai,tai jums tenka nuolatos spręsti naujas problemas, bendrauti su naujais žmonėmis, ir blogiausiu atveju tai jus paprasčiausiai stimuliuoja, o geriausiu jūs labai daug iš jų mokotės. Kaip dar galima gauti tokį efektą einant devintą dešimtį?“
D. Gilmouras pajuto aistrą nuotykiams ir kelionėms dar būdamas vaiku. Jo tėvas buvo sėkmingai dirbantis finansininkas, o motina – operos dainininkė, ir jie pasiūlė jam sudaryti sandorį. Tėvai buvo pasirengę aštuonerius metus, kol jis mokysis vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse ir koledže, išleisti jį į Europą kiekvieną vasarą, tik su viena sąlyga: jis galės gauti 10 dolerių per dieną, bet keliauti turės vienas.
Baigęs koledžą D. Gilmouras vaikščiodavo po namus, pardavinėdamas puodus ir keptuves ir siūlydamas pirkėjams pagaminti pietus, kad galėtų pademonstruoti savo prekės kokybę. Vėliau jis dirbo kompanijoje „Dansk Design“, importuodamas skandinaviškus namų apyvokos reikmenis, kuriuos tiesiog įsimylėjo savo kelionių metu. Tuo metu D. Gilmouras sutiko P. Munką, jauną inžinierių, kuris ėmė suktis apie jo merginą Toronto restorane – nuo to prasidėjo draugystė ir partnerystė, tebesitęsianti jau penkiasdešimt penkerius metus.
1958 metais jie įsteigė kompaniją „Clairtone“, gaminusią Hi-Fi sistemas, kurios atrodė kaip namų dizaino objektai, o ne kaip įprastiniai stereofoniniai grotuvai.
P. Munkas, imigrantas iš Vengrijos, kūrė elektroninį „įdarą“, o D. Gilmouras – dizainą. Netrukus jų stereosistemos, kainavusios 500 dolerių, stovėjo „Beatles“ muzikantų, Franko Sinatros ir „Playboy“ steigėjo Hju Hefnerio svetainėse. Nuo tada, kai 1962 metais „Clairtone“ tapo viešąja akcine bendrove, D. Gilmouras ir P. Munkas pradėjo bendradarbiauti su Kanados vyriausybe, kuri, siekdama kilnaus, bet fatališko tikslo kurti naujas darbo vietas perkėlė gamybą į Naująją Škotiją, nusprendusi pagrindinį dėmesį skirti televizorių gamybai. Po penkerių metų „Clairtone“ žlugo.
P. Munkas ir D. Gilmouras bankrutavo, bet nepasidavė, 1969 metais jie kartu įsteigė kompaniją „Southern Pacific Hotel“ Fidži salose, sėkmingai pasinaudoję tarptautinių pervežimų oru pakilimo banga. Partneriai rado investuotojų, žemės sklypų ir atidarydavo viešbučių kompleksus, panaudodami pinigų srautą naujiems sklypams pirkti. 1980 metais P. Munkas ir D. Gilmouras pardavė šį verslą už 150 milijonų dolerių.
Bet jie jau buvo sumanę naują projektą. D. Gilmouras ir P. Munkas investavo savo pinigus į rūdos kasyklą Ontarijo provincijos šiaurinėje dalyje, kuri tapo būsimos kompanijos „Barrick Gold“ pamatu. P. Munkas užsiiminėjo buhalterija, o D. Gilmouras įtikinėjo nedidelių rūdynų savininkus parduoti aktyvus. Šiandien kompanijos „Barrick Gold“ kapitalizacija prilygsta 32,5 mlrd. dolerių rinkos kainomis, kompanija yra stambiausias aukso gamintojas pasaulyje ir stambiausias pinigų srauto šaltinis D. Gilmourui. Bet jį šis verslas jau nustojo dominti „Pasidarė labai nuobodu, - pasakoja D. Gilmouras, - todėl aš išėjau ir pradėjau užsiiminėti savaisiais projektais“.
Tokiais, kaip, pavyzdžiui, „Fiji Water“. Ši idėja šovė jam į galvą golfo laukuose vienoje iš Fidži salų, kai jis pamatė, kaip vienas žaidėjas išsitraukė butelį „Evian“ vandens: „Aš pagalvojau: viešpatie, reikėjo jam sukarti 10 000 mylių kelią, kad atsidurtų viename iš mažiausiai paliestų žemės kampelių, ir dar gerti vandenį, atsivežtą iš išvystytos pramonės kontinento“. D. Gilmouras išstudijavo Fidži vandeninguosius klodus, po to investavo keletą milijonų dolerių į gręžinius ir 1996 metais įkūrė kompaniją. Jis visas pasinėrė į jos reikalus: pats rikosi vadybininkus, pats kūrė butelių dizainą ir vedė derybas produkcijos tiekimo klausimais.
D. Gilmouras nenorėjo leisti daug pinigų reklamai, todėl nusprendė panaudoti vadinamąją „product placement“ – pristatyti savo produkciją filmuose ir pramoginėse televizijos laidose ir taip ją reklamuoti. Pasinaudodamas ryšiais Holivude jis „piršo“ savo vandenį kino filmų kūrėjams. Veikiai jo charakteringi kvadratiniai buteliai pasirodė tokiuose filmuose, kaip „Tomo Krauno afera“.
Po penkerių metų „Fiji Water“ užėmė pirmąją vietą pagal vandens, įvežamo į JAV, apimtis ir pardavinėjo po 7 mln. pakuočių per metus. Sėkmę, beje, lydėjo garsi kritika, kurios esmė buvo ta, jog kompanija atėmė iš vietos gyventojų galimybę naudotis savo svarbiausiais gamtiniais ištekliais ir grobuoniškai gadino aplinką, gabendama vandenį buteliuose į kitą pasaulio kraštą. D. Gilmouras prieštarauja, teigdamas, kad padarė geriausią pasaulyje vandenį prieinamesniu ir atnešė į Fidži taip reikalingų lėšų mokykloms ir ligoninėms statyti, o taip pat prisidėjo prie spartaus turizmo augimo. 2004 metais jis pardavė kompaniją milijardieriams Stiuartui ir Lindai Reznik. Sandorio vertė neatskleidžiama, tačiau kai kuriais duomenimis, ji buvo 50 mln. dolerių.
Ir štai naujas „start –up“, arba naujas patiekalas D. Gilmouro lėkštėje. „Wakaya Perfection“ – milteliai, gaminami iš imbiero šakniastiebių. D. Gilmouras pastebėjo, kad imbieras gerai auga derlingoje vulkaninėje dirvoje šalia jo namų. Jis prisiminė, kaip jo motina prieš pasirodymus būtinai išgerdavo arbatos su imbieru. Tad jis atliko tyrimus, kiek imbieras gali pagelbėti nuo blogumo širdyje, pykinimo, raumenų skausmo, skrandžio nevirškinimo ir odos senėjimo. Ir su „išėjimu į pensiją“ buvo baigta.
D. Gilmouras kalba apie miltelių privalumus atsargiai, kad išvengtų medicininio pobūdžio pretenzijų. Kaip teigia jis pats, jis imbiero milteliais jis gausiai pabarsto savo maistą, ištirpina jį gėrimuose ir vonios vandenyje, o taip pat trinasi jais veidą ir maudžiančius raumenis. Norisi tikėti, kad būtent dėl šių miltelių D. Gilmouras atrodo dvi dešimtis metų jaunesnis, negu yra iš tikrųjų.
Milteliai „Wakaya Perfection“ pardavinėjami internete už tokią pačią kainą kaip ikrai (kvadratinė dėžutė, sverianti 17 gramų, kainuoja 24 JAV dolerius). D. Gilmouras tvirtina, jog jo rinkodaros strategijos dėka apie šį prekės ženklą sužinos kiekvienas. Kokiu būdu? Jis kol kas nesako. „Niekas nesugeba „stumti“ savo prekės taip kaip Davidas, - sako P. Munkas – Jeigu paklausytumėte, kaip jis pasakoja apie savo imbierą iš Vakajos, galėtumėte pagalvoti, kad iki jo imbieras neegzistavo apskritai“.
Anot D. Gilmouro, „Wakaya Perfection“ – paskutinis jo „startupas“: „Tai bus mano palikimas. Po to aš pats pavirsiu milteliais, ir mane vėjas išsklaidys virš salos“.
