REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
34
Atviri santykiai (nuotr. Fotolia.com)

Bemaž visi, kurie kalba apie santykius bei kaip sukurti harmoningą porą, moko moteris sekti paskui vyrą ir leisti jam priimti sprendimus. Ar tai teisinga, kalbamės su santykių eksperte Silvija Mažuoliene.

34

Bemaž visi, kurie kalba apie santykius bei kaip sukurti harmoningą porą, moko moteris sekti paskui vyrą ir leisti jam priimti sprendimus. Ar tai teisinga, kalbamės su santykių eksperte Silvija Mažuoliene.

REKLAMA

Ar iš tiesų moteris, norėdama laimėti, pirma turi pasiduoti?

Susiduriama su dviem skirtingomis nuomonėmis. Aršesnės moterys klausia: „Tūkstančius metų paklusome ir ką gero mums tai davė?!“ Klausimai kirba moterų galvose, sąmoningai ar nesąmoningai. Kitos, bijodamos prarasti vyrą, visgi vadovaujasi senu kraštutinumu – aklai, visiškai paklūsta vyrui. Bet yra ir trečias būdas – galima paklusti vyrui, nepaminant, nenustumiant savęs į antrą planą.

Sakoma, vyrų prigimtis – vadovauti ir vesti, moterų – paklusti… Šiandien moterys nesutinka aklai paklusti, o vyrai – nusileisti. Kaip atrasti aukso vidurį, į ką atkreipti dėmesį?

REKLAMA
REKLAMA

Situacija paradoksali – vyrai nori vesti, moterys nori vedančių vyrų, tačiau kartu jos atsisako sekti ir laukia, kol vyras prievarta, naudodamas šiurkščią jėgą išsikovos savo, „vado“, poziciją poroje arba kitaip įrodys, jog yra vertas vadovauti. T. y., moterys pačios sukuria standartus ir laukia, kol vyras juos atitiks. Visa tai veda prie nemalonių pasekmių moteriai: ji susiranda vienaip ar kitaip smurtaujantį, jėga vadovaujantį vyrą ir toliau tiki idėja, kad moteris yra vyro auka, kad jie „visi tokie“.

REKLAMA

Nemaža dalis vyrų taip pat nuėjo į kraštutinumą ir tapo perdėtai švelnūs bei paklusnūs, todėl jaučiasi kaip žuvys, ištrauktos iš vandens. Nemaža dalis degraduoja, pasitraukia iš šeimos, atšąla emociškai, užsidaro. Vyrai turi savų iššūkių ir darbų. Moterų gi iššūkis – pakilti aukščiau dviejų kraštutinumų: arba nuo aukos vaidmens šalia vyro, arba nuo stiprios, nepriklausomos moters, kuriai joks vyras nereikalingas, net jei ji santuokoje gerą dešimtmetį.

Paklusti ar nepaklusti – kokia jūsų asmeninė patirtis?

Esu paklusni, netgi aklai paklusni. Gal iš prigimties, o gal to išmokau augdama. Augau ne itin harmoningoje šeimoje, taigi prisižiūrėjau dalykų, kurie kurstė žadėti sau niekada netekėti ir apskritai neįsileisti į savo gyvenimą vyro. Bėgant metams ši nuostata švelnėjo. Netrukus sutikau Šarūną, su kuriuo „surizikavau“, t.y. pajutau, jog mudu galime sukurti kažką gražaus. Taigi į santykius ėjau nerami, nepasitikinti savimi bei negebanti puoselėti harmoniją… Negalėjau pakęsti savo polinkio greitai ir aklai paklusti, išugdyto santykių su tėvu, todėl buvau viena iš tų moterų, kurios priešinasi mokymui sekti paskui vyrą. Prasto tėvų santykių modelio nenorėjau pakartoti savo šeimoje, tad kaskart paklusdama Šarūno sprendimui jaučiausi nepatenkinta ne tik jo sprendimu, bet ir pačia savimi.

REKLAMA
REKLAMA

Priešinotės, mėginote pati užimti vedlio vietą ir taip patenkinti savo ego?

Šiek tiek laimėjau pasitenkinimo, mat buvau „pirma“, bet netrukus pajutau, jog didinu atstumą tarp savęs ir vyro. Užuot siekus bendrumo, kurį troškau patirti, aš su juo kovojau, kartais ir tik savyje. Kadangi pasirinkau vesti, natūralu, jog norėjau, kad vyras mane sektų. Tačiau to neįvyko. Vyras gyveno kaip gyvenęs ir neskubėjo gyventi taip, kaip, mano manymu, atrodė teisinga. Taip pat nesupratau, kodėl jis yra toks pasyvus, kodėl nerodo jokios rimtesnės iniciatyvos. Trumpai tariant, jaučiausi vis blogiau, suirzusi bei nepatenkinta ieškojau, ką vyras daro ne taip.

Ar reikėjo kokių nors knygų, studijų?

Atsisukau į save ir ieškojau atsakymų. Stebėjau ne tik tai, kaip aš elgiuosi, bet ir kada mąstau klaidingai, kada susipainioju tarp savo įsitikinimų, požiūrio į santykius, vyrą, gyvenimą ir save pačią. Suvokiau, kad esu puolusi į kraštutinumą – nepriklausomybę nuo vyro bandau išgauti neva lyderiaudama, tačiau iš tiesų likau tokia pat prisirišusi bei priklausoma, kaip ir tuomet, kada aklai paklusau. Krimsdama įvairius mokymus, praktikuodama, po truputį geriau pažinau save, suvokiau, kaip galiu be jokių pastangų paklusti vyrui ir nesijausti prastai. Vis lengviau ir lengviau ramiai pasakydavau, kad darysim taip, kaip jis norėtų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paprasčiausiai pasidavėte ar tiesiog pasikeitėte? Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

Viena didžiausių kliūčių – ramiai paklusti vyrui. Aš, dėl savo polinkio aklai paklusti, bijojau, kad dabar jau visada aklai paklusiu ir darysiu tai, ko niekada nedaryčiau, kad leisiuosi vienaip ar kitaip prievartaujama. Prireikė laiko susirinkti save iš gabaliukų, kol pajutau, jog vis lengviau galiu pasakyti NE tam, ko nenoriu, ramiai, be puolimo, gynybos ar nusižeminimo. Kai išmokau ramiai pasakyti NE, tapo lengviau ramiai pasakyti TAIP.

Kita kliūtis ramiai paklusti – buvo tai, jog aš nesupratau, kas man svarbu, o kas ne, t. y., kada galiu be skriaudos sau pasakyti „darom, kaip tu nusprendei“, o kada man svarbu, kad būtų taip, kaip noriu aš. Kadangi buvau sutrikusi, man buvo svarbiau „taip, kaip noriu aš“. Ėmus labiau pasitikėti savimi, devyniais atvejais iš dešimties jau galėjau pasakyti: „darom, kaip pasakysi“, mat visais tais atvejais man nebuvo labai svarbu, ką, kada ir kaip mes darysim.

REKLAMA

Ir vis dėlto reikėjo gauti tai, ko jūs norėjote?

Nemažas iššūkis – prašyti. Tyrinėdama, kas man svarbu, o kas ne, daugelį dalykų pirma reikėjo išbandyti. Nemaža jų dalis buvo susijusi su poros santykiais. Paprašyti – buvo vienintelis realus būdas gauti tai, ko noriu, negriaunant santykių ir neatstumiant vyro, tačiau ne itin malonus. Labai bijojau negauti to, ko prašau. Be to, nebuvau pratusi prašyti, prašymas asociavosi su nusižeminimu, neva jeigu prašau, vadinasi, pati nesusitvarkau. Bet aš susikaupiau ir drąsiai prašiau. Drauge stebėjau, ar tikrai esu tokia bejėgė bei nesusitvarkanti su savo reikalais. Pasirodo, su daugeliu gyvenimo iššūkių visai neblogai susidoroju. Pamažu ėmiau labiau pasitikėti savimi, o tai man padėjo lengviau prašyti, ne reikalauti ar nutylėti nurijus nuoskaudą.

REKLAMA

Augdama su tėvu, paklusdama bei aklai tikėdama tuo, ką jis sako, buvau praradusi savo individualumą ar bent dalį jo. Žinoma, kabinausi į Šarūną kaip į atspirties tašką ir bandžiau juo užpildyti savo asmenybės spragas. Tai mano santykį su Šarūnu gerokai išbalansavo: viena vertus, bandžiau su juo tapatintis, kita vertus – priešintis. Vis dėlto palengva mažėjo priklausymo nuo vyro pojūtis, paprasčiau buvo paklusti jo sprendimams, kurie jau nebeskambėjo kaip įsakymai ar mano laisvių suvaržymas.

Ar ne svarbiausia turėti teisę į savo asmeninio gyvenimo sprendimus?

Palaipsniui aš susigrąžinau teisę į savo pačios sprendimus, liečiančius mano asmeninį gyvenimą. Tai, kaip aš jį tvarkausi – mano asmeninis reikalas. Žinoma, aš galiu paklausti vyro patarimo ar paprašyti pagalbos, tačiau neskubu vykdyti jo sprendimų, jei jis, iš įpratimo ar inercijos, jį pasiūlys. Susikūriau, tiksliau, atradau „vietą“, kurioje nėra vietos jokiam kitam žmogui – tai mano vidinis pasaulis, šventykla, į kurią galiu įžengti tik aš viena.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ko jūs galiausiai pasiekėte: paklūstate protingiems vyro sprendimams, kurie svarbus jums abiem, bet pasiliekate sau teisę spręsti asmeninio gyvenimo klausimus?

Priėjau prie išvados, dėl kurios mes su Šarūnu dabar juokaujame – aš paklūstu jo sprendimams, o jis paiso mano norų, nes mums abiem dažniausiai tiesiog nesvarbu, kaip, ką ir kada padaryti. Kitaip tariant, visi variantai vienodai geri ir visais atvejais mes jausimės patenkinti, džiaugsimės, galėdami būti vienas kitam naudingi. Nėra jokios prievartos vienas kitam. Aš maloniai leidžiu vyrui priimti daugumą sprendimų, nes man daug paprasčiau tiesiog dėl to nesukti galvos. Žinoma, aš kuo puikiausiai galiu pati priimti sprendimus, jei tai reikalinga, taigi tapau laisva juos priimti pati arba leisti priimti vyrui. Drauge aš nesuku galvos dėl rezultatų ir, nors atrodytų, kad tai nesusiję, bent jau man tai svarbu – aš rūpinuosi poilsiu, nes nuovargis kelia erzelį ir skatina matyti įsivaizduojamas problemas…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų