Dabar niekas nežino, kas baržų laukia – jas kas nors išgelbės ar prasidėjęs ledonešis nuneš į marias, sudaužys į krantą ar tiesiog paskandins.
Nemuno žemupyje, viena Atmatoje netoli Uostadvario, kita šalia vandens sienos su Rusija, leduose sukaustytos dvi baržos. Vienoje pakrauti generatoriai, o kitoje – metalo krovinys. Šie laivai – atgaivinto vidaus vandenų kelio dalyviai.
„Pagal temperatūras mes matėme, kad pradės eiti ižas. Ir jis pradėjo eiti. Bet su ižu gavom dovanėles. Viena dovanėlė iš Klaipėdos barža pakrauta, kita – iš aukštupio, iš Kauno. Irgi gavom“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobienė.
Liudininkai pasakoja, kaip viskas nutiko. Pasirodo, vieną baržą vilkikas dar bandė gelbėti, bet tik nulaužė povandeninę laivo vairo dalį – sparnuotę. Ją privirino naras iš Kauno.
„Norėjo kaip geriau, išėjo kaip blogiau ir viskas. Čia mano kaimynas dirba ant to laivo. Beplaukiant užšalo Nemunas ir viskas. Su gamta nepakovosi. Jie plaukė iš Kauno, vežė. Jie ten stovėjo remonte ant žiemos ir paskiau pakrovė juos ir plaukė“, – pasakoja įvykio liudininkas.
Šiose apylinkėse užaugusiai ir Nemuną išmaišiusiai laivų kapitonei Aurelijai Jakštaitei-Kalvaitienei keista, kas apskritai sugalvojo baržas siųsti į pradėjusias užšalti upes.
„Mažų mažiausiai įdomiai, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, kada ateina šalčiai ir kada sukausto upes, leisti baržom eiti. Tai tiesiog neprotingas sprendimas“, – sako laivų kapitonė A. Jakštaitė Kalvaitienė.
Tokių vaizdų matyti neteko
Tokių vaizdų, kai viduryje užšalusios upės įstringa baržos, pamatyti galima buvo labai seniai, dar devynioliktame amžiuje. Ir ne Rusnėje, o kur nors prie Arkties, ieškant naujų vandens kelių. Tiesa, panašumų yra – nesulaukusios pagalbos, tuomet įgulos laivus palikdavo ir ledu keliaudavo ieškoti išsigelbėjimo.
Taip pat ir ten baržos stovi tuščios, įgula neaišku, kur. O ar kas ir kada jas gelbės, nežinia. Už šių laivų keliones atsakingos Vidaus vandens kelių direkcijos vadovai bei komunikacijos specialistai atostogauja, pakomentuoti situaciją pažadėjo kitą savaitę.
„Jeigu senieji mūsų laivavedžiai, kurie jau išėję anapus, atsikeltų šiandien, pamatytų vasario mėnesį vykdomą laivybą, turbūt tą pačią dieną vėl numirtų“, – sako Rusnės seniūnė D. Drobienė.
Ilgus dešimtmečius laivyba Nemuno žemupyje baigdavosi lapkričio mėnesį. Tačiau vilniečiams ir kauniečiams sugalvojus atgaivinti prekybą vidaus vandenų keliais, rusniškiai jau ne pirmus metus mato neregėtus dalykus.
„Darbuotojai surinkdavo bujus, mes juos vadiname bakenais. Surinkdavo, sutvarkydavo upę ir duodavo ramybę upei. Čia normalu. Dabar to kaip ir nematom. Praėjusius dvejus metus kažkodėl tai kai kurie bujai taip ir liko nepaimti. Gavom pavasarį vieną bujų su ledonešiu ar tai nuo Raudonės pagal numerį, ar nuo Jurbarko“, – pasakoja D. Drobienė.
Laivų likimas nežinomas
Panašu, kad su ledais gali iškeliauti ir baržos. Mat net vilkikas Rusnėje pro ledus neprasiskina kelio.
Kaip sako specialistai, jei baržos iškeliaus tik su ledonešiu, jų keliai nežinomi.
„Į marias, į jūrą, į krantą. Priklausomai nuo ledonešio, nuo ledų storio. Kaip greitai atšils“, – komentuoja A. Jakštaitė-Kalvaitienė.
Tad ledai baržą su generatoriais gali net nustumti į Rusijos teritoriją. Be to, ledas yra tvirtas ir aštrus, tad grūsdamasis gali pažeisti laivų bortus, o šie paprasčiausiai nuskęs.
Daugiau apie tai sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
