Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su saugumo ekspertu Edvinu Kerza.
Mažiausiai mėnuo karo
Kaip jūs prognozuojate, kuo ir kada baigsis karas Irane?
Man regis, karas dar ilgai nesibaigs. Galime kalbėti apie mūšį arba konkrečią kampaniją, kuri šiuo metu vyksta. Mano supratimu, tai gali užtrukti iki mėnesio, kol „susidėlios taškai ant i“ abiem pusėms, nes derybos, panašu, yra intensyvios, tačiau nuostoliai, kuriuos patiria abi pusės, yra reikšmingi, o išlaidos – įspūdingos, todėl susitarti galiausiai gali būti racionalu.
Suprantu, kaip prezidentas D. Trumpas planuoja ir kad jis nemėgsta ilgų įsitraukimų. Tai verslo požiūris: geriau susitarti dėl kažko ir judėti į priekį, nei įklimpti į ilgas derybas ir nebūtinai iš to gauti naudos.
Ar D. Trumpas turi pagrindo kritikuoti NATO sąjungininkus, atsižvelgiant į pastaruoju metu Europoje matomas tendencijas, ar vis dėlto jis šioje vietoje perlenkia lazdą?
Manau, kad tam tikro pagrindo yra. Panagrinėkime. Jau dešimtmetį D. Trumpas kalba apie nepakankamą NATO šalių įsitraukimą, finansavimą ir apskritai valią gintis. Prieš aštuonerius metus jis gana griežtai apie tai pasisakė NATO viršūnių susitikime – tai buvo aiškus signalas dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybai.
Praeina aštuoneri metai, o kai kurios valstybės vis dar nesiekia šio tikslo ir net atvirai sako, kad jo nesieks. Slovėnijos ar Vengrijos pavyzdžiai rodo net priešingas tendencijas. Čia iškyla ir Miuncheno saugumo konferencijos metu pristatyti pavyzdžiai, kaip Rusijos naratyvai transformuojasi – iš rusų kalbos pereina į vokiečių, vėliau į socialinius tinklus, pavyzdžiui, TikTok, ir taip per minkštąją galią daro poveikį visuomenėms.
Taip formuojamas naratyvas, kad Rusija esą nėra grėsmė, kad ji draugiška, o Ukraina – klaida, už kurią atsakingi patys ukrainiečiai. Tokia dezinformacija veikia visuomenes ir silpnina jų suvokimą apie grėsmę.
Ką darytume be JAV?
Ar Vakarų visuomenėse vis dar trūksta savisaugos instinkto?
Tam tikrose visuomenėse taip. Prie to prisideda ir išorinės įtakos. Užmigdyti, nuraminti, suskaldyti – tai strategijos, kurios mažina valstybių investicijas į gynybą ir silpnina vidinį susitelkimą. Tokios šalys kaip Lietuva tą grėsmę jaučia labai arti, tuo tarpu kuo toliau į Vakarus, tuo ji atrodo abstraktesnė. Kai kur ji apskritai nebeatrodo reali.
Ar realistiška manyti, kad Europa galėtų apsiginti nuo Rusijos remdamasi vien savo pajėgomis, be Jungtinių Valstijų paramos?
Reikia būti objektyviems: daugiau nei 70 procentų kritinių NATO pajėgumų suteikia Jungtinės Valstijos. Be žvalgybos, tiksliųjų pajėgumų ir branduolinio atgrasymo būtų labai sudėtinga tikėtis visiško JAV pakeitimo.
Europa šių pajėgumų neturi ir ilgus dešimtmečius jų nuosekliai nevystė, daugiau dėmesio skirdama gerovei, žaliajai transformacijai ir gyvenimo kokybei, bet ne pakankamam atgrasymui. Todėl greitai pakeisti JAV pajėgumus nėra realu.
Kiek realu pasikliauti sąjungininkais – Vokietijos brigada Lietuvoje ir Jungtinės Karalystės įsipareigojimu ginti Estiją, jei kyla abejonių dėl jų karinių pajėgumų?
Mano manymu, šiame regione ryškėja du stiprūs saugumo centrai – Suomija ir platesnis Šiaurės bei Vidurio Europos bendradarbiavimas. Jei būtų galima, telkčiausi aplink Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Lenkijos ir Vokietijos ašį.
Šiandien ši erdvė turi apie 800 tūkst. gerai ginkluotų karių, o tai reikšminga atgrasymo jėga. Vis dėlto lieka neišspręsti žvalgybos ir branduolinio atgrasymo klausimai, kurių be JAV pagalbos Europai būtų labai sunku pilnai kompensuoti.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame video.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
