Balandžio 20 d. sukanka 15 metų, kai Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje vaidinamas spektaklis „Raudonkepurė“ – variacija pasakų apie Raudonkepuraitę motyvais (dailininkas ir režisierius – Vitalijus Mazūras, kompozitorius – Faustas Latėnas).
Vitalijus Mazūras, už spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ šiemet apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, prisimena: „Mano mažesni spektakliukai kildavo iš didesnių spektaklių, kaip „pagrandukai“. Kamerinį spektaklį kurdamas mažoje erdvėje turi kitas galimybes. Visų pirma, pilną žmogaus, aktoriaus, organų pajutimą – kvėpavimą, žodį, žvilgsnį… Gastroliuojant užsienyje, dar sovietmečiu, nemažai matėme spektaklių, kuriuose vaidina 1-2 aktoriai. Pavydėjom savotiškai.
Pas mus tarybiniais laikais reikėjo „užimti kolektyvą“, visiems duoti duonos. Pirmieji mano kameriniai spektakliai sulaukė skeptiškų vertinimų. O dabar aiškėja, kad bemaž „visas pasaulis“ laikosi ant kamerinių vaidinimų. Jie mobilūs, mažesnės kūrybos-gamybos sąnaudos, lengvesnės dekoracijos. Dabar maži spektakliai pasaulyje tarp privačių teatrų paklausūs. Nebent valstybiniai teatrai gali sau leist statyti „didelio formato“ spektaklius.
Dabar turiu du užsakymus sukurti dekoracijas spektakliams apie Raudonkepuraitę – Lietuvoje ir užsienyje. Reiks per vasarą padaryti. Kiekvienam spektakliui turiu skirtingą požiūrį į medžiagą. Klasikinė medžiaga atvira interpretacijoms. Kodėl, tarkim, vilkas negali pareikalauti iš senelės pinigų? „Atiduok pinigus arba nušausiu!“, o senelė rodo špygą: „Mano pinigai danguje pas Viešpatį Dievą, gali pasiimt“…
Šiandieninė mūsų gyvenimo situacija atsispindi visose pasakose. Esu įsimylėjęs ne pačią pasaką apie Raudonkepuraitę, o patį darbo metodą. Juk nereikia teatre pažodžiui lementi pjesės be kūrybinio polėkio! Jei žinai temą, traktuoji ją, lėlių teatre spektaklį ir be pjesės galima sukurt. Savo gyvenimo patirtį spektaklyje, vienoj ar kitoj temoj pritaikai. Kaip menininkas save išreiški. Mane sovietmečiu amžinai kaltino saviraiška. Bet kaip menininkas gali kitaip, ką nors kitą – ne save išreikšdamas, kurti?“
Teatro „Lėlė“ vadovas ir spektaklyje „Raudonkepurė“ vaidinantis aktorius Juozas Marcinkevičius pasakoja: „Raudonkepurės“ premjera įvyko 1993 m. balandžio 20 d. Su šiuo spektakliu ir pradėjo veikti teatro „Lėlė“ mažoji salė. Prieš tai V. Mazūras sukūrė keletą kamerinių vaidinimų, bet jie nebuvo įvardinti, kaip mažosios salės spektakliai. Taigi nuo „Raudonkepurės“ „gimė“ mūsų mažoji salė, pradėjo formuotis jos repertuaras. Dabar Mažojoje salėje vaidiname 12 spektaklių vaikams, ir vieną suaugusiems („Vilį“).
Atkūrus Nepriklausomybę, teatrui kilo naujų ekonominių iššūkių. Reikėjo kurti nedidelio biudžeto, kamerinius ir mobilius spektaklius. Šį vaidinimą galima rodyti ir ne teatre, nesant specialiam apšvietimui, net gatvėje. „Raudonkepurę“ vaidinome visoje Lietuvoje, o Visagine vaidinome didelėje salėje, stebint 300 vaikų! Kurdami spektaklį nesinaudojome jokiu tekstu. Režisierius mums davė namų užduotį kiekvienam parašyti po scenarijų. Taip ir sukūrėme kartu improvizuotą variantą. Iš pradžių labiau laikėmės fabulos. Per 15 metų spektaklis nuo pirmo varianto labai pasikeitė. Suvaidinome šį spektaklį per 400 kartų!. „Raudonkepurę“ vaidinome ir teatrų festivaliuose Rusijoje, Lenkijoje.“
Aktorė Elvyra Piškinaitė pasakoja: „Pasaka iš esmės trumpa. Perskaitėme daugybę jos variantų. Vienas du – ir suvaidinai. Reikėjo patiems sugalvoti, kaip sukurti visavertį spektaklį. Taip atsirado Raudonkepurės tėtis medkirtys (kitose šios pasakos variantuose jo nėra), siužeto fragmento apie vilką pakartojimas. Vienu metu „sustabdau“ spektaklį ir sakau: „Nereikia Vilko! Man baisu! Nenoriu, kad prarytų!“. Ir tariamės su mažais vaikais, kurie išties bijo vilko... Girdime prieš spektaklį: „Kur tas vilkas? Aš bijau…“. Taigi, sutarę su vaikais, „uždarome“ vilko lėlę dekoracijos stalčiuje. Vėl prieiname prie scenos, kai Raudonkepurė turi miške sutikti Vilką, klausiu vaikų: „Ką sutiko? Gal kiškį?“. Vaikai juokiasi – negali būti! Jie patys pasako: „Vilką!“. Kai patys „išsiprašo“ vilko, jiems ne taip jau ir baisu. Improvizacijų spektaklis!
„Raudonkepurė“ man savotiška mokykla! Išmokau „nepaleisti“ kontakto su žiūrovais visą spektaklį, prisitaikyti prie konkrečios publikos – kaip ir ką vaidinti, laikantis spektaklio „rėmų“, fabulos. Esu laiminga, patyrusi šią mokyklą. Patys mažiausieji dėmesį išlaiko 20–25 minutes. Mažojoje salėje daugelis jų pirmą kartą susipažįsta su teatru. „Raudonkepurė“ trunka 40 minučių. Vaikai išlaiko dėmesį, nes patys dalyvauja spektaklyje. Ir jiems nenusibosta. Kai vaikų klausiame, kaip vaduosime iš Vilko pilvo veikėjus, sulaukiame net pasiūlymo… susprogdinti – ne tik prapjauti, prakirsti, nušauti vilką! Bet spektaklyje mes nei šaunam, nei kertam, nei pjaunam… Spektaklis pastatytas mano gimimo dieną – balandžio 20-ąją. Taigi sulaukusi kokių 70 metų tikrai jį suvaidinsiu (juokiasi)“.
