Etniniai valymai Balkanuose – juodžiausi naujųjų laikų istorijos puslapiai. Tai, kad kažkas panašaus galėjo vykti pačioje XX amžiaus pabaigoje ir ne kur kitur, o Europoje, sunkiai suvokiama, bet tai yra slogus faktas. Hagoje ne pirmus metus veikia tarptautinis tribunolas, vertinantis karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje. Praeitą savaitę įsižiebė viltis, jog į jo rankas pagaliau pateks buvęs Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius, kuris po 11 metų slapstimosi buvo suimtas Belgrade. Jis yra kaltinamas karo nusikaltimais ir genocidu. Tarp kaltinimų R. Karadžičiui yra ir kaltinimai susiję su masinėmis žudynėmis Srebrenicos mieste 1995 metais. Tada buvo nužudyta apie 8 tūkst. musulmonų.
Ilgą laiką R. Karadžičiui sekėsi. Faktiškai jis, efektingai pakeitęs savo išvaizdą, pradėjo „naują gyvenimą“. Be to, tas gyvenimas buvo gana sėkmingas. R. Karadžičius, turintys psichiatro diplomą, pasislėpęs po išgalvotu (pagal kitas duomenys – „pasiskolinto“ iš 1993 metais žuvusio Sarajevo gyventojo) Dragano Dabičiaus vardu, tapo gana žinomu netradicinės medicinos specialistu. Kaip pranešama, atsiskleidusi tiesa daugeliui jo pacientų ir su juo pastaruoju metu bendravusiems žmonėms tapo tikru šoku – jie net nenumanė, jog šis inteligentiškas, pasižymintis kaip įdomus pašnekovas, asmuo yra karo nusikaltimais kaltinamas R. Karadžičius.
Numanoma, jog faktorius, kuris leido buvusiam Bosnijos serbų lyderiui taip ilgai slapstytis (o iš esmės, ramiai sau gyventi Serbijos sostinėje, nelabai pergyvenant dėl savo saugumo), buvo nepakankama politinė Serbijos valdžios valia. Dabar kalbama, jog R. Karadžičius galėjo būti susektas ir areštuotas daug ankščiau, bet, iš esmės, tai tapo realu tik dabar, kai dauguma serbų per rinkimus palaikė Europinės integracijos siekį deklaruojančias politines jėgas. Buvusio Bosnijos serbų lyderio areštas yra savotiškas šių metų gegužės mėnesio Serbijos rinkimų išdava. Kartu pažymima, jog areštavusi R. Karadžičių ši Balkanų šalis padarė dar vieną pastebimą ir ryžtingą žingsnį integracijos į Europos Sąjungą link.
Apie tai, jog besislapstant R. Karadžičiui buvo gana komfortabilu gyventi, liudija ir jo literatūriniai darbai, kuriems jis turėjo laiko. Poezija buvęs Bosnijos serbų lyderis rašė dar nuo 1968 metų. Iki Jugoslavijos subyrėjimo jis jau buvo žinomas kaip kelių poetinių rinkinių autorius, literatūrinių premijų laureatas. Po to, kai R. Karadžičius pradėjo slapstytis, apie jo egzistenciją primindavo tik naujai pasirodantys literatūriniai darbai, pasiekdavę leidėjus aplinkkeliais per patikimus buvusio diktatoriaus žmones. Pavyzdžiui, 2004 metais pasirodė jo romanas „Nuostabi nakties chroniška“, o 2005 metais naujas Karadžičiaus poezijos rinkinys „Po kairiąja amžiaus krūtimi“. Analizuojant juo eilėraščius net bandoma suprasti, kur slapstosi buvęs Bosnijos serbų lyderis (buvo numanoma, jog kažkur tai toliau nuo civilizacijos, apsuptas gamtos, kurią jis savo eilėraščiuose ir aprašė).
Žinoma, savo rankomis R. Karadžičius nieko nežudė, bet etniniai valymai vyko su juo žinia ir palaiminimu. Kai ką gali trikdyti tai, jog akivaizdžiai nekvailas, išsilavinęs ir kūrybingas žmogus karo metais tapo tikra pabaisa. Tiesa, tame nėra nieko naujo. Galima prisiminti, jog Hitleris jaunystėje norėjo tapti tapytoju, o Stalinas rašė eiles. Buvęs Irako lyderis Sadamas Huseinas buvo parašęs romantinę apysaka „Zabiba ir karalius“ (nors numanoma, jog ją už jį parašė kiti, o Irako diktatorius tik generavo idėjas ir redagavo galutinį tekstą). Tad R. Karadžičiaus atsiduria išties įdomioje kompanijoje. Po 11 slapstymosi metų jam gali tekti atsakyti už nusikaltimus žmogiškumui ir prisiimti visą atsakomybę už kadaise duotus įsakymus. Čia pat verta paminėti, jog tą dieną, kai pasirodė žinia apie R. Karadžičiaus areštą, Bosnijos miestų gyventojai išėjo į gatves ir visą naktį šventė žmogaus, kurį jie laiko pačiu baisiausiu naujųjų laikų nusikaltėliu, suėmimą.
Viktor Denisenko
