Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors po Talokių kaimo (Miroslavo sen., Alytaus r.) gyventojo Algirdo Kanaškino (37 metų) "pakasynų" buvo pradėjusios daugiau nei dvi savaitės, iki tol Anapilin iškeliavusio žmogelio artimieji - motina, sesuo ir du broliai - net nebandė pasidomėti, kur supiltas jiems artimo žmogaus kapas. Priešingai - ši visoje seniūnijoje gerokai išgarsėjusi šeimynėlė slepiasi nuo seniūnijos vadovo, bandančio įrodyti, kad jau seniai laikas susimokėti už butą susikaupusias skolas. Ką ten buto skolos, jei tuštėjančių butelių skambesys juos viliojo labiau nei mylimo brolelio palydos į paskutinę kelionę...
Algirdas su motina Zose Kanaškina, dviem broliais ir seserimi gyveno viename plytinio namo gale ir buvo padoriausias iš savo šeimos narių. Mat, priešingai nei kiti jo artimieji, eidavo uždarbiauti pas ūkininkus, iš kurių parnešdavo pinigų, kartais - maisto ar net pusbutelį pilstuko... Tačiau vos peržengęs namų slenkstį greitai visko netekdavo - iš jo rankų visas gėrybes plėšte išplėšdavo išalkusi bei ištroškusi šeima. Negana to - vyrukas ne kartą buvo primuštas.
Vieną praėjusio spalio dieną Algirdas darbavosi ūkininko Kęsto Č. ūkyje - mėžė mėšlą. Kaip vėliau prisipažins šeimininkas, samdinys pas jį atkeliavo tik su šlepetėmis - tikino neturįs batų, todėl ūkininkas davė jam guminius aulinius. Vakare, baigus darbą, Algirdą darbdavys pamaitino, įpylė kelis stikliukus "dėl šilumos", į rankas įbruko 20 litų ir savo automobiliu parvežė namo. Sveiką ir gyvą. Nuo tos dienos Algirdo daugiau niekas nematė. Praėjus maždaug 4 paroms, pas seniūną su dukterimi atėjusi pradingėlio motina paliepė surasti jos sūnų, kurio esą namie nėra jau 4 dienas... Abi moteriškės buvo šaltos ir abejingos - jų veiduose nebuvo pastebimi jokie susirūpinimo ar jaudulio ženklai... Nors aplinkiniai moteris ragino pačioms parodyti bent kiek iniciatyvos, ieškoti pradingėlio balose ar upeliuose, tačiau joms tai nė kiek nerūpėjo... Laikas bėgo ir maždaug po 10 dienų tas pats ūkininkas Kęstas, pas kurį paskutinę savo gyvenimo dieną dirbo pradingėlis, važiuodamas pro šalį ant vieno nedidelio tvenkinuko kranto pamatė Algirdui jo paties padovanotus guminius batus. Radinys vyriškį gerokai suglumino, tad priėjęs arčiau ir įdėmiau apžiūrėjęs tvenkinį, jame aptiko skenduolį. Iš vandens buvo ištrauktas Algirdo kūnas... Nuo šios vietos iki A. Kanaškino namų - vos 200 metrų.
Ne vieną Talokių kaimo bei Miroslavo seniūnijos gyventoją iki šiol kamuoja negera nuojauta - sklinda gandai, jog Algirdą galėjo "nugalabyti" artimieji... Tačiau teismo medicinos ekspertas Leonas Urbanavičius patikino, jog atlikus tyrimą, ant lavono nebuvo aptikta jokių smurto žymių. Žmogelis esą nuskendęs. Na, o ar prieš mirtį buvo vartojęs alkoholio - paaiškės tiktai atlikus kraujo tyrimą...
Paprastai mirusiojo paskutine kelione rūpinasi artimieji. Pasiėmę 750 litų pašalpą, Algirdo giminaičiai nupirko karstą, porą krepšelių gėlių, žvakių, užsakė prie morgo esančią gedulo salę. Tačiau didžiausiam aplinkinių, o taip pat ligoninės darbuotojų siaubui, netrukus įsitaisę šalia lavono jie pradėjo išgertuvių puotą... Dėl tokio nederamo elgesio Kanaškinų šeimyną teko išprašyti, tačiau įkaušėliai balių pratęsė lauke, kol galiausiai susimušė...
Kitą dieną jų nebuvo nė kvapo. Kadangi numirėlį reikėjo išvežti į kapines, o jo artimieji nesirodė, teko šio darbo imtis seniūnijos darbuotojams. Vėliau seniūnas J. Junevičius neslėpė, jog beišnešant karstą staiga iš kažkur atsirado gerokai įkaušusios Algirdo motina bei sesuo ir ėmė klausinėti, o kas gi jas nuveš į kapines. Išgirdusios, jog tuo turinčios pasirūpinti pačios, staiga jos dingo. Žmonės suprato, kad visa likusi laidojimo pašalpa (karstui, gėlėms ir žvakėms buvo išleista ne daugiau kaip 400 litų) jau buvo "prapilta", nes moterys į kapines būtų važiavusios taksi... Tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, Algirdo broliai, negavę leidimo, buvo savavališkai iškasę jam duobę Alytaus kapinių patvoryje - kad nereikėtų toli vežti karsto...
Pasakodami apie šią šeimą, kaimo žmonės linkę prisiminti ir Zosės Kanaškinos vyrą. Jis į Lietuvą atvyko kaip puskarininkis, susipažino su Zose, ją vedęs apsigyveno Vilkaviškyje. Paskui persikėlė į Alytaus rajoną, nes dirbdamas plytinėje gavo butą mūriniame name, kuriame iki šiol gyvena jo šeima. Vyriškis esą buvęs labai darbštus - dirbdavęs po dvi pamainas, tačiau namuose negaudavęs net pavalgyti... Žmona tuo metu sėdėjus "ant pečiaus", niekuo nesirūpinusi. Jei ir būdavo bandoma priverstinai ją įdarbinti - po pirmos dienos pradingdavo....Tuo tarpu šeimos galva viską, ką uždirbdavo, nešdavo namo - žmonai, vaikams... Būdamas maždaug 40 metų vyriškis pasikorė. Tačiau ir tada sklido gandai, kad tai nebuvo savižudybė - tik imitacija. Esą su juo galėjo susidoroti žmona. Tačiau šis įvykis nebuvo tiriamas ir tikrąją mirties priežastį nelaimėlis nusinešė į kapus...
