Stereotipai padeda orientuotis
Lietuvių patarlė byloja: pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi. Ir iš tiesų, moksliškai yra įrodyta, jog pirmąkart matydami žmogų, pirmiausia mes susikoncentruojame į tai, kaip jis ar ji atrodo. Detaliai išanalizuojame nepažįstamojo išvaizdą: aprangos stilių, šukuoseną, aksesuarus ir beveik nekreipiame dėmesio, ką jis ar ji mums sako. Yra apskaičiuota, kad pirmasis įspūdis apie žmogų susiformuoja per maždaug 5 sekundes, o prabėgus maždaug minutei, stebimo asmens vaizdinys mūsų sąmonėje tampa toks tvirtas, kad susidarytą nuomonę apie žmogų pakeisti tampa labai sunku arba beveik neįmanoma.
Kaip teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas, žmogus yra daugiasluoksnė būtybė, turinti daugybę skirtingų veidų. Bendraudami su žmonėmis pirmiausia mes matome jų išorines kaukes, tik po to perprantame vidų. „Stereotipai tam tikra prasme mums padeda orientuotis, be jų mes negalėtume suprasti, su kuo turime reikalą. Pavyzdžiui, asmuo savo plaukus nudažęs ryškia oranžine, mėlyna ar žalia spalva bei juos sušiaušęs į skiauterę, tvirtindamas, kad yra nepaprastai kuklus, vargu ar mus tuo įtikins. Jo ekscentriška išvaizda signalizuoja visai ką kita. Arba perdėm seksualius, aptemptus drabužius dėvinčios, ryškiai pasidažiusios moters žodžiai, kad jai nesvarbus vyrų dėmesys, irgi bus palaikyti neadekvačiais jos išorei. Akivaizdu, kad mes ne visada galime visiškai pasikliauti tuo, ką žmonės apie save sako, tad išvaizdos stereotipai iš dalies padeda susigaudyti, kas yra kas“, - tvirtina O. Lapinas.
Kas lemia stereotipus?
Psichoterapeutui antrina ir optikos salonų tinklo „Fielmann“ klientų aptarnavimo vadovė Rasa Zinkevičienė, savo darbe dažnai susidurianti su stereotipais. Ji pastebi įdomų dalyką: nors šiuolaikiniame pasaulyje akiniai iš tiesų vis dažniau tampa aksesuaru, savotiška stiliaus detale, kai kurių žmonių požiūris į juos vis dar stereotipinis. „Pavyzdžiui, atletiško, sportinio sudėjimo jauni vyrai ar moterys, kurie ypač rūpinasi savo išvaizda, akinių privengia, mano, kad šie nedera su jų įvaizdžiu, kad aplinkiniai juos priims kitokius, nei yra iš tikrųjų. Tokie klientai, jei jau „prispiria“ bėda ir regėjimą iš tikrųjų reikia stiprinti, dažniau renkasi kontaktinius lęšius. Grįžtant prie vadinamųjų moksliukų stereotipo, jau seniai praėjo laikai, kai mokslo žmonės nešiojo didelius, storų rėmų bei storų stiklų akinius ir dėl to nebuvo labai patrauklūs aplinkiniams ar net sulaukdavo pašaipų. Ir apskritai, jei seniau, vos klientui pradėjus rinktis akinius, galėdavome įtarti, kokiai profesijai jis atstovauja, tai dabar to padaryti beveik neįmanoma – net labiausiai reglamentuotas pareigas einantys asmenys gali išsirinkti ryškius, toli gražu ne klasikinius ar griežtus akinius“, - įsitikinusi R.Zinkevičienė.
O. Lapinas priduria – stereotipų nuvertinti nereikėtų, tačiau jokiu būdu negalima ir visiškai aklai jais vadovautis. „Išvaizdos stereotipai didele dalimi kažkada kažkokią tiesą iš tikrųjų reiškė. Tačiau ilgainiui buvo apibendrinti ir pritaikyti visiems žmonėms. Tarkime visi puikiai žinome pasakymą, kad tas, kas nešioja akinius – moksliukas. Neseniai tai netgi reiškė savotišką pašaipą. Anksčiau akiniai iš tiesų buvo siejami su moksliškumu, protingumu, mat juos daugiausia nešiodavo asmenys, visą savo laiką praleisdavę prie knygų, kuriems išsivystydavo kompensacinė trumparegystė. Tačiau dabar akiniai vis dažniau tampa stiliaus detale ir visiškai nebeatspindi žmogaus išsimokslinimo lygio. Kitas pavyzdys – tatuiruotės. Senovėje išvydus tatuiruotą žmogų, dauguma nudelbdavo akis, o galvoje imdavo suktis mintys apie kalėjusį ar asocialų asmenį. Šiandien tatuiruotės vis labiau pabrėžia nebe priklausymą kokiai nors socialinei grupei, kas irgi būtų tiesa, bet žmogaus spontaniškumą, norą būti laisvu, nepriklausomu, tarsi sugrįžusiu į laukinę gamtą“, - teigia psichoterapeutas. O. Lapino teigimu, stereotipus, jų sampratos kaitą, panašiai kaip ir mados ar stiliaus srityje, nesąmoningai diktuoja dominuojanti visuomenės grupė.
