Scenoje ji kalbėjo apie lyderystę, asmeninę atsakomybę ir atvirai kritikavo prezidento laikyseną, prisimindama ir savo pačios sprendimus praeityje.
„Labas vakaras, bičiuliai. Man iš tikrųjų didelė garbė čia stovėti prieš jus, ir tam yra viena labai paprasta priežastis – mes visi išeisim ten pat. Kai aš stovėsiu ten, kur reikės pasiaiškinti už viską, ką padarei, gal turėsiu mažą argumentą, kad bent jau bandžiau stovėti gėrio pusėje.
Tiems, kurie mane pažįsta, turbūt žinot, kad man kartais iš eigos visai neblogai gaunasi, bet šis kartas ne toks. Vakar, užmigdžiusi sūnų, kai ką jums parašiau ir dabar noriu tai perskaityti.
Aš esu Dovilė Filmanavičiūtė – žmogus, sukūręs Gitanui Nausėdai „Facebook“ paskyrą. Ir aš už tai jūsų visų labai nuoširdžiai atsiprašau. Tai nutiko prieš daugelį metų, kai dirbau kūrybinėje reklamos agentūroje ir vadovavau skaitmeninės rinkodaros skyriui. Tuo metu vienas Skandinavijos bankas užsakė paslaugą – kurti prekės ženklo vertę per tikrą žmogų. Tai buvo kylanti rinkodaros mada.
Paskyrą sukūriau, bet slaptažodžio neprisimenu – atleiskit, chebra, nieko nebus. Nors šiandien, paklausius prezidento kalbos apie hibridinę ataką, kurią čia neva kuriam mes, lietuviai, atrodo, kad slaptažodį vis dėlto kažkas nulaužė. Kitaip dalykų blaiviu protu nepaaiškinsi.
2019-aisiais, vedina korporatyvinių atsiminimų ir ieškodama lyderio savo valstybei, teigiamai atsakiau į senos draugės kvietimą pakonsultuoti skaitmeninio marketingo klausimais. Ir dar kartą labai atsiprašau – man iki šiol gėda ir apmaudu, nes lyderį mes gavome, tik ne tą originalų, o iš temų.
Mano konsultacijos apsiribojo vienu susitikimu rinkimų štabe, ir aš iškart žinojau – bėk, Filmanavičiūte, neatsigręždama. Ypač kai kandidatuoti paskelbė moteris, kurios lyderyste mums visiems abejoti neteko.
Pastarosiomis savaitėmis matom lyderio tylą. O iki tol – mažai ką. Gal iliuziją, kad Lietuva tvirtai atstovaujama tarptautiniuose formatuose. Ačiū ir už tiek, pone prezidente. Tačiau kaip greitai jis atsiranda kultūriniuose renginiuose ar knygų mugėje, ir kaip tyliai viskas sprendžiama kitų rankomis.
Kur tas kumštukas, kai pjaunamas kultūros biudžetas? Kur balsas dėl švietimo, sveikatos apsaugos, statutinių pareigūnų atlyginimų? Bent žodelis apie laisvą žodį?
Man gali prikišti, kad šaržuoju iš subjektyvios antipatijos, bet niekas neprikiš, kad liūdesys dėl vertybinio lyderio valstybėje nebuvimo yra iš piršto laužtas. Kai visa viešoji erdvė juokiasi, man darosi kraupiai liūdna – nes neberandu atsakymo, kas ir kur mus veda, kai mums sunku.
Lyderis nėra tas, kuris stovi aukščiau. Tikras lyderis stovi šalia. Jis girdi, kai balsai lūžta. Jis lieka, kai kiti pavargsta. Lyderystė nėra galia – tai drąsa prisiimti atsakomybę, kai būtų lengviau nusisukti.
Ir pabaigai noriu kreiptis į savo kartą – filosofus, žurnalistus, menininkus, mokslininkus, amatininkus, vadybininkus. Mes nebeturim tų moralinių autoritetų, kurie statė šią valstybę. Dabar mūsų eilė imtis darbo. Po vieną mes esam niekas, bet kartu galim palikti Lietuvą savo vaikams su originalais, o ne su lyderiais iš temų. Ačiū, kad esat. Ačiū, kad tikit. Ačiū, kad nebijot. Šalin rankas nuo laisvos Lietuvos.“
Kas tavo laisvą žodį kada kur užveržė? Neišlipi iš ekrano su savo turginiais klykavimais, visą eterį nesivaržydama užimi. Dar tik iš mano šaldytuvo nekalbėjai.
Kas jus draudžia, varžo? Bile parėkt, kad muša, gelbėkit. Bučelytė, Žiedas, ir tie seniai pasidavė. Bijo be darbo likt. Juk negrįš Žiedas į M1 reklamikių garsint. O Bučelytei iki pensijo snetoli, o dar noris į kurortus paslidinėt, a ne? Pažįstu visus kaip nuluptus.
Kaip tam anekdote, kur lapė rėkavo miške, kad ją prievartauja. Kai vilkas paklusė, ko rėkauji, ta atsakė "o ką, pasvajot negalima?" Tai va jūsų panika primena tą lapę. Nieks nepuola, ale parėkaukim.
