Diskusijoje kartu su autoriumi dalyvavo ir šio metodo pradininkas šalyje, „Parduodančių istorijų klubo“ įkūrėjas Gintaras Ignatavičius.
Kodėl Lietuvoje tiek mažai detektyvų?
Daugeliui skaitytojų pavadinimas „Detektyvas Nr. 1“ gali pasirodyti kaip ambicingas titulas, tačiau O. Rimanas paaiškina, kad tai – grynas faktas. Lietuvoje privačios detektyvinės veiklos įstatymas galioja jau dešimt metų, o Olegas buvo pirmasis, gavęs oficialų Policijos departamento leidimą.
„Skaityti reikia teisingai, su pauze: „Vilniaus detektyvo numeris vienas... užrašai“. Kodėl numeris vienas? Todėl, kad tai yra mano pažymėjimo numeris, išduotas Policijos departamento. Tai pirmas išduotas leidimas Lietuvoje vykdyti šią veiklą“, – sakė jis.
Nors pažymėjimo numerio formatas (su šešiais nuliais priekyje) sufleravo, kad valstybė tikėjosi tūkstančių detektyvų, realybė kitokia. Šiuo metu Lietuvoje veikia tik 22 licencijuoti specialistai.
Anot autoriaus, reikalavimai yra itin griežti: būtinas aukštasis teisinis išsilavinimas ir nepriekaištinga reputacija.
Mažas oficialių specialistų skaičius sukuria terpę nelegaliai veiklai. Olegas Rimanas atvirai įspėja apie „detektyvus“, kurie skelbiasi internete, bet neturi jokių leidimų. Tokie asmenys ne tik pažeidžia įstatymus, bet ir kelia grėsmę klientams.
„Visa kita yra juodoji rinka. Tai žmonės, kurie neturi licencijų, nemoka mokesčių ir dažnai tiesiog apgaudinėja savo klientus. Jei kreipiatės į žmogų be licencijos, jūs neturite jokių garantijų dėl konfidencialumo ar paslaugos kokybės“, – kalbėjo privatus detektyvas.
Detektyvas – ir psichologas, ir iliuzionistas
Daugeliui detektyvo darbas asocijuojasi su pilkais apsiaustais ir sekimu, tačiau Olegas Rimanas į savo profesiją žiūri kur kas kūrybiškiau. Diskusijos metu jis atskleidė netikėtą savo pusę – aistrą iliuzionizmo menui. Tai nėra tik laisvalaikio užsiėmimas, tai – galingas įrankis, leidžiantis suprasti, kaip mąsto ir veikia profesionalūs sukčiai.
Olego teigimu, sukčiavimas iš esmės yra tas pats iliuzionizmas, tik naudojamas blogais tikslais. Sukčiai, kaip ir fokusininkai, nukreipia žmogaus dėmesį ten, kur nieko nevyksta, kol tuo metu „tikrieji reikalai“ tvarkomi kitur.
„Mano hobis yra magija, iliuzionizmas, fokusai. Tai padeda, nes jeigu neparodysi, žmonės nepatikės. Kartais ta kūryba padeda ir darbe – tiek kriminalinėje policijoje, tiek dabar detektyvo veikloje“, – aiškino autorius.
Detektyvas pabrėžė, kad tiek scenoje, tiek nusikaltimo vietoje svarbiausia yra ne tai, ką matote, o tai, ko nepastebite.
Olegas Rimanas atvirai pripažįsta, kad jo darbe neretai tenka pabūti ir psichologu. Dažnai klientai ateina su fantastiškais pasakojimais apie naktimis savaime atsidarančias duris ar persekiojimą, tad detektyvui tenka atskirti tikras grėsmes nuo kliento vaizduotės.
„Būna tokių variantų, kada ateina žmonės ir sako: „Žinot, pas mane naktį durys atsidaro“. Arba: „Pas mane kažkas vaikšto po butą“. Tenka dirbti psichologu, nuraminti žmogų, paaiškinti, kad galbūt tai tiesiog vėjas ar kaimynų triukšmas, o ne organizuotas persekiojimas.
Žmonės kartais ateina pas mane kaip pas paskutinę viltį. Jie nori, kad aš pastatyčiau kameras, patikrinčiau sienas dėl „blakių“ ar sekimo įrangos. Dažnai po patikros paaiškėja, kad nieko nėra, ir tada žmogus tiesiog atsikvepia. Tas psichologinis palengvėjimas, kai specialistas pasako „tu esi saugus“, yra viena svarbiausių mano paslaugų dalių“, – diskusijoje teigė autorius.“, – apie subtilią darbo pusę užsiminė O. Rimanas.
Kaip atsikratyti sukčių?
Šiuolaikiniai detektyvai kovoja ne tik su fiziniu sekimu, bet ir su skaitmeninio amžiaus rykšte – telefoniniais sukčiais. Diskusijos metu Olegas Rimanas pasidalino praktiniais patarimais, kaip atpažinti nusikaltėlius, kurie kasdien atakuoja Lietuvos gyventojus. Pagrindinis indikatorius, pasak detektyvo, dažniausiai yra kalba – sukčiai dažniausiai prabyla rusiškai.
Detektyvas pasidalino šmaikščia istorija, kaip jo kolegė meistriškai „nuginklavo“ įkyrią skambintoją:
„Paskambino kolegei nepažįstama mergina ir sako rusiškai: „Iš elektros tinklų skambiname, norime skaitiklį patikrinti“. Kolegė paklausė, kodėl ši šneka rusiškai, o moteris pasiteisino esanti iš Ukrainos. Tada kolegė rėžė: „Bet pas mane nėra elektros. Aš žvakes naudoju“. Apsimetėlė iš karto padėjo ragelį“, – juokiasi detektyvas.
Detektyvo patarimai, kaip neapsigauti:
- Kalbos barjeras: jei sulaukiate skambučio iš „valstybinės institucijos“, bet su jumis pradedama kalbėti rusiškai, tai yra pirmasis apgaulės požymis.
- Kūrybiškas atsakas: kaip rodo detektyvo pavyzdys, netikėtas ar nelogiškas atsakymas (pavyzdžiui, apie naudojamas žvakes vietoje elektros) priverčia sukčius sutrikti ir patiems nutraukti pokalbį.
- „Roma nana love“: jei gatvėje prie jūsų priekabiauja būrėjos ar siūlo „auksinius“ žiedus, Olegas Rimanas pataria ištarti romų kalbos frazę: „Roma nana love“ (Roma – romas, nana – nėra/neturi, love – pinigų). Pasak jo, po šių žodžių įkyrūs praeiviai iškart atsikabina.
Būrėjų demaskavimas: 666 tūkst. eurų vertės pamoka
Viena dramatiškiausių knygos istorijų pasakoja apie garbaus amžiaus Lietuvos verslininką, patekusį į tarptautinės sukčių grupuotės pinkles. Situacija buvo tokia rimta, kad auka prarado milžinišką sumą – daugiau kaip pusę milijono eurų. Pasak Olego Rimano, skaičius buvo simboliškas ir šiurpus – velnio skaičius.
Ši suma nebuvo atsitiktinė. Sukčiai meistriškai naudojo baimės ir mistikos elementus, įtikindami auką, kad jo šeimą persekioja prakeiksmas, kurį nuimti gali tik „ypatingų galių“ turinti aiškiaregė. Verslininkas pas ją lankėsi kaip užhipnotizuotas, kas kartą nešdamas vis didesnes sumas grynųjų pinigų.
Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl racionalus verslo žmogus, matydamas tuštėjančias sąskaitas, nesikreipė į teisėsaugą. Atsakymas slypi gilioje gėdoje ir baimėje.
„Jis paniškai bijojo, kad šeima sužinos apie prarastas visas sąskaitų santaupas. Žmogus buvo toks palūžęs, kad per tą laikotarpį net mąstė apie savižudybę – tiesiog nežinojo, kaip reikės pažiūrėti artimiesiems į akis, kai paaiškės, jog visi pinigai nušluoti“, – diskusijoje atskleidė O. Rimanas.
Olegas Rimanas nusprendė asmeniškai demaskuoti šią schemą ir pats nuvyko pas būrėją, apsimetęs patikliu klientu.
„Aš nuėjau pas ją pats. Apsimečiau tokiu, žinot, „pusiau durneliu“ verslininku, kuris turi pinigų, bet nelabai supranta, ką su jais daro, ir lengva ranka juos dalina“, – pasakojo detektyvas.
Siekdamas galutinai demaskuoti apgavikę, O. Rimanas panaudojo kūrybišką pinklę. Jis nuėjo į fotostudiją, paprašė šiek tiek retušuoti seną nuotrauką ir pateikė ją būrėjai. Nuotraukoje buvo užfiksuota garsi Holivudo aktorė, nuskendusi prieš daugiau nei 30 metų. Detektyvas melavo, kad tai – jo sunkiai serganti žmona, šiuo metu besigydanti Izraelyje, ir prašė pagalbos.
„Aiškiaregė“ testo neišlaikė akimirksniu. Žvelgdama į mirusios moters nuotrauką, ji užtikrintai pareiškė: „Matau, labai simpatiška moteris, bet kaip gaila – ji tikrai labai serga. Bet mes jai padėsime“. Už šią „pagalbą“ ji pareikalavo simbolinės, tačiau šiurpios sumos – dar 666 eurų ritualams pradėti. Tai buvo galutinis įrodymas, kad visos pranašystės yra ne kas kita, o ciniškas melas“, – dalijosi detektyvas.
Galiausiai ši informacija buvo perduota policijai, kuri pradėjo tyrimą dėl stambaus masto sukčiavimo.
Konfidencialumo kaina
Knyga gimė bendradarbiaujant su Gintaru Ignatavičiumi, kuris detektyvą išmokė istorijas ne tik pasakoti, bet ir „parduoti“ kaip vertę. Pasak Gintaro, šiuolaikinėje rinkoje niekas nenori pirkti sauso produkto ar paslaugos aprašymo.
„Story selling‘as yra vertės pardavimo strategija per istorijas. Pardavimuose niekas šiandien nebenori pirkti paslaugų ar produktų „pirkti arba mirti“ metodu. Tas nebeveikia“, – teigia jis.
G. Ignatavičius pabrėžia, kad detektyvo darbas yra tiesiog „užminuotas“ istorijomis, tereikia jas kolekcionuoti. Knygos struktūra pasirinkta neatsitiktinai: istorijos trumpos, koncentruotos, „kaip šūvis“, po kurių seka aiški išvada ar moralas.
Nors knygoje pateikiama trisdešimt istorijų, autorius pabrėžia, kad diskrecija yra jo profesijos pamatas. Visos istorijos yra griežtai nuasmenintos, vardai pakeisti arba nutylėti.
„Detektyvo darbe labai svarbus principas – konfidencialumas. Mūsų ofise stovi skulptūrėlė, rodanti tylos ženklą. Todėl knygoje nėra vardų ar pavardžių, o jei ir yra – jie išgalvoti“, – pasakoja jis.
Pasak autorių, ši knyga yra tarsi vizitinė kortelė, parodanti detektyvo darbo plotį: nuo verslo ofisų tikrinimo dėl pasiklausymo įrangos iki istorinių tyrimų ar dingusių asmenų paieškos.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
