Mantas LIDEIKIS
Sausio viduryje Raseinių rajono Ariogalos miestelyje savo namuose rasta nužudyta 69 metų Eugenija Antanaitienė. Moters kūnas aptiktas namo, kuriame ji gyveno su sūnaus šeima, garaže, paslėptas automobilio remonto duobėje, iš viršaus ją uždengus lentomis.
Surastas karštomis pėdomis
Įtariamasis - 20 metų Artūras Dzemidovichas - buvo nustatytas beveik iš karto. Jis gyveno tuose namuose ir ankstyvą tos pačios dienos rytą, kai buvo aptiktas kūnas, išvyko į Baltarusiją. Kol buvo ieškoma dingusioji, vyrukas niekam įtarimų nekėlė. Į Baltarusiją išvažiuoti jis ketino, nes neturinčiam Lietuvos pilietybės A. Dzemidovichui buvo pasibaigęs leidimas gyventi mūsų šalyje ir jis privalėjo išvykti iki sausio 20-osios. Tačiau radus lavoną tapo aišku, jog jis - vienas iš paskutiniųjų, mačiusių moterį gyvą. Todėl buvo paskelbta Artūro paieška ir jis tą pačią dieną sulaikytas Medininkų pasienio punkte. Vaikinas pargabentas į Raseinius ir čia pasodintas į policijos komisariato areštinę. Netrukus jis davė parodymus apie savo nusikaltimą ir prisipažino nužudęs E. Antanaitienę.
Atrodytų, viskas lyg ir baigėsi. Nusikaltėlis sučiuptas, neneigia padaręs žiaurų nusikaltimą ir tikėjęsis pabėgti į Baltarusiją, kurios piliečiu jis ir buvo. Tačiau dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl A. Dzemidovichas taip žiauriai pasielgė.
Sunku be pastovaus darbo
Gyventi į Lietuvą A. Dzemidovichas atvyko 2001 metų gegužės mėnesį. Į Raseinių rajoną jis atsikraustė drauge su savo motina Ryma, kuri, Baltarusijoje ištekėjusi už Raimundo Litvinsko, tapo Litvinskiene ir nutarė apsigyventi savo vyro tėvynėje. Artūras buvo jos pirmagimis sūnus nuo kito vyro. Tuo tarpu naujai Litvinskų šeimai dar Baltarusijoje viena po kitos gimė 5 dukros. Visa ši gausi šeima prieš 6 metus ir atsikraustė į R. Litvinsko tėvų namus Ariogaloje. O neseniai šeima ir dar labiau pagausėjo - pernai gimė šeštoji dukra.
Ariogalos miesto seniūnas Albertas Valiušis šią šeimą pažįsta kaip sunkiai besiverčiančią, tačiau tvarkingą. Atvykus iš Baltarusijos, nei R. Litvinskui, nei jo žmonai nesisekė gauti ilgalaikio darbo, šeima ir po šiai dienai verčiasi sunkiai. Moteriai nuolat teko rūpintis augančiomis dukterimis, vyras kaip beįmanydamas ieškojo darbo, nors ne visuomet gerai sekdavosi ir jį susiradus. Šeima, kaip socialiai remtina, žinoma seniūnijai. Ji nuolat buvo remiama valstybės, skiriamos įvairios socialinės pašalpos.
Tokiomis sunkioms sąlygomis teko čia augti ir bręsti keturiolikos metų į svetimą valstybę atvykusiam Artūrui. Tačiau vaikinas lyg ir neketino sėdėti rankų sudėjęs. Tų pačių metų, kai atvyko į Lietuvą, rugsėjo mėnesį Artūras pradėjo lankyti Ariogalos vidurinės mokyklos 8-ąją klasę. Iki 2004 metų baigė pagrindinę mokyklą ir įstojo mokytis į Raseinių verslo ir technikos mokyklą. Tačiau po 2 mėnesių, kaip teigiama, dėl pinigų stygiaus, mokslus nutraukė. Darbo vaikinas susirasti negalėjo, nes nebuvo Lietuvos pilietis. Leidimą gyventi Lietuvoje Artūras turėdavo iš naujo gauti kiekvienais metais. Jis svajojo gauti nuolatinį leidimą gyventi mūsų šalyje - būtų lengviau įgijęs profesiją, susiradęs darbą, ilgainiui gavęs ir Lietuvos pilietybę. Deja, viską nubraukė netikėtai pratrūkęs pyktis, pasibaigęs žiauria žmogžudyste.
Vienišas ir svetimas
Pasikalbėjus su Artūro mama ir patėviu, matyti, jog prielaidos tam brendo visus tuos šešerius šios šeimos gyvenimo Lietuvoje metus. Ir Ryma, ir Raimundas pasakojo, jog vos tik jiems atvykus į gimtinę, jo mama Eugenija ypač nepalankiai priėmė marčią ir jos sūnų. Ryma aplinkiniams žinoma kaip rami ir labai tvarkinga moteris, nebloga namų šeimininkė, tačiau anytai ji niekaip neįtiko. Neįtiko ir Artūras.
Šito neslėpė nei Artūro patėvis, nei motina. Pasak jų, E. Antanaitienė vos ne kiekviename žingsnyje bardavo ir koneveikdavo jaunuolį, jį visaip pravardžiuodavo, kaltindavo įvairiais dalykais. Vyruką užsistodavo tik jo motina, tačiau dažnai jam viską tekdavo iškęsti pačiam. Galima pamėginti suprasti bręstantį jaunuolį, gyvenantį svetimoje šalyje - jis nuolat jautėsi vienišas ir svetimas.
Anot artimųjų, vaikinas augo tylus, ramus, užsidaręs savyje. Artimų draugų, su kuriais galėtų praleisti laiką, pasikalbėti, Artūras neturėjo. Miestelio gyventojai dėl jo nebuvo jokių rūpesčių. Tačiau niekur nedirbdamas ir nesimokydamas jis beveik visą laiką leisdavo namuose. O čia nori nenori vis tekdavo susidurti su patėvio mama.
Incidentas tarp jos ir Artūro kilo ir sausio 16-osios popietę. Tuomet namuose buvo tik jis, E. Antanaitienė ir jauniausios Artūro seserys. Susibaręs su senąją moterimi Artūras netikėtai pratrūko ir geležiniu strypu ją smarkiai sužalojo. Pamatęs, jog moteris mirė, paprasčiausiai nutempė ir įmetė į garažo duobę, o šią uždengė specialiai tam naudojamomis lentomis. Kai vėliau grįžusieji pasigedo moteriškės, Artūras atsakė, jog ši kažkur išėjusi.
Apie dingusį žmogų buvo pranešta policijai. Atvykę pareigūnai drauge su šeimininkais apžiūrėjo namą, tačiau jokių dingusiosios pėdsakų neaptiko. Žvilgtelėta ir į rūsį bei garažą, kur ir įvyko nusikaltimas, tačiau tamsoje nepastebėti kraujo pėdsakai. Juos, tik kitą rytą pamatė ir netrukus lavoną aptiko dingusiosios sūnus R. Litvinskas. Artūras, viską žinodamas ir namuose praleidęs naktį, jau buvo išvykęs.
Pasak Rymos, A. Dzemidovichas jau buvo susitaikęs su tuo, kad jam reikės iškeliauti. Migracijos tarnyba daugiau nesuteikė leidimo vaikinui gyventi Lietuvoje. Ir nors dėl to vyko net keli teismai, jų verdiktai buvo nepalankūs Artūrui. Jis čia legaliai galėjo gyventi tik iki sausio 20-osios.
Kai po nusikaltimo ir sulaikymo sūnus su mama trumpam susitiko, ši su ašaromis akyse klausė jo, kodėl neištvėręs, kodėl negalėjęs ramiai iškęsti tų kelių dienų, kaip kentė keletą metų. Galų gale į tėvynę galėjo grįžti ir anksčiau. Mat ten turi ir kur gyventi, ir būtų buvę kam jaunuoliu pasirūpinti. Yra likęs dviejų kambarių jau mirusios Rymos motinos butas, kuriame vaikinas galėtų apsistoti. Baltarusijoje gana tvirtai ant kojų stovi verslą turintis Rymos brolis, kuris neatsisakė esant reikalui pasirūpinti sūnėnu. Tačiau protą užtemdęs pyktis nebepaisė nieko ir įvyko tai, ko jau niekaip nebepakeisi, kad ir kaip to norėtum.
Kai Artūras bus nuteistas už šį nusikaltimą, bausmę jam teks atlikti Lietuvoje. Be abejo, ateityje keliai į mūsų šalį jam taip pat nebebus atviri. Tačiau iki tol, kol pieš jo akis atsivers vartai į laisvę, tikriausiai praeis daugelis metų. Vaikino motina, turinti teisę gyventi mūsų šalyje, nors taip pat nesanti Lietuvos piliete, sakosi sieksianti šios pilietybės ir lauksianti sūnaus.
Pašlijo santykiai su giminaičiais
Tuo tarpu šiandien Litvinskų šeimai tenka išgyventi, ko gero, vienas iš sunkiausių dienų gyvenime. Jiems tenka palikti namus ir kraustytis gyventi kitur. Mat po E. Antanaitienės mirties itin stipriai pašlijo santykiai su artimais giminaičiais - Raimundo broliais ir seserimi. Sutuoktiniai neslėpė, jog giminės smerkia šeimą dėl mamos mirties. Pasak Raimundo, buvo pareikalauta, kad jis ir jo žmona išsikraustytu iš šių namų, kol bus sutvarkyti visi paveldėjimo reikalai ir pasidalytas E. Antanaitienės nuosavybe buvęs nuosavas namas ir kitas turtas. Paveldėtojų, be paties R. Litvinsko, yra dar trys.
Ariogalos seniūnijos pastangomis Litvinskams miestelyje surastas būstas. Nuo šiol ten ir bus naujieji šios gausios šeimos namai.
