Bičiuliaujamės jau nei daug, nei mažai – apie 15 metų. Galvojau, kad pažįstų šį žmogų kaip nuluptą. Pasirodo, labai klydau – atrodo, ji jau nebe tas pats žmogus, su kuriuo draugavome tiek metų.
„Įžūlumo viršūnė“
Į elektroninį paštą įkrito gražus kvietimas, labai gražiai viskas surašyta ir paskutinėje eilutėje pridėtas P.S., kad gimtadienis bus be vaikų.
Viskas gerai, kad ji nenori savo šventėje vaikų, bet jos vaikai gimtadienyje bus. Paskambinus ji man tai tiesiai šviesiai pasakė, kad neturi, kam juos palikti, auklės negali sau leisti samdyti, tad jie bus šventėje.
O, atsiprašau, kur man padėti savo vaikus? Man pinigai auklės samdymui irgi nesimėto ant žemės, vaikų seneliai gyvena kituose miestuose, vyras irgi pakviestas į gimtadienį. Man šis jos poelgis yra visiška įžūlumo viršūnė, kažkokie dvigubi standartai.
Vaikai jau nebe kūdikiai, puikiai bendrauja tarpusavyje, gražiai žaidžia, tikrai nelipa kitiems per galvas, bet ne, jie gimtadienyje nelaukiami, nors jos pačios vaikams bent jau būtų, ką veikti, kol suaugę užsiims savo reikalais.
Vis dar svarstau, kaip jai gražiai pasakyti, kad man toks jos poelgis visiškai nepriimtinas. Ir kad gimtadienyje dalyvauti nebenoriu, nes net nebežinau, ar pažįstu šį žmogų taip, kaip įsivaizdavau. Kaip man pasielgti? Atrodo, niekada nerasiu atsakymo, kaip nesugriauti draugystės, bet atvesti ją į protą.
Autorius: skaitytoja Milda
