Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Andrius Kubilius valdžioje jau ganėtinai ilgai. Pažadų pribėrė pilną kibirą. Žodis – ne žvirblis, bet, kaip sakoma liaudyje, „pažadėjau – patiešyjau“.

Viltis yra viena krikščioniškų dorybių, tačiau tautosaka byloja, kad ji dar ir kvailių motina. Ypač tai pasakytina apie tuos naivuolius, kurie sugeba įsimylėti politinio spektaklio personažus, o paskui stebisi, kad jie kaitalioja tekstą ir mimikas.

Pagauti tokio teatro aktoriai arba supyksta (primityvesni ir bukesni), arba išpučia žandus, pavarto akutėmis ir aiškina, kad pirminis jų pažado tekstas tebuvo skirtas parepetuoti.

Pasakos pensininkams

Kai kurių cinikų teigimu, senatvėje nemažai žmonių ima priminti „anūkų draugus“, tačiau niekas tuo nėra įsitikinęs taip šventai, kaip premjeras A. Kubilius ir prezidentė D. Grybauskaitė. Jie, regis, tikrai mano, kad pensininkai nieko nesupranta, tiki pasakomis ir nieko neatsimena. Laimė, kai kas išlieka archyvuose, tad galima priminti.

Pateikiame kai kurias šalies pirmųjų asmenų pasisakymų ištraukas (kalba neredaguota).

„Krizės plano reikia Lietuvai, nes be tokio plano valstybė paprasčiausiai bankrutuos. O tada labiausiai nukentės pensininkai ir kiti mažai uždirbantys“, – pristatydamas krizės įveikimo planą A. Kubilius gąsdino, kad jo neįgyvendinus kentės būtent pensininkai (2008 11 15).

„Tol, ko šalis pati valdys savo finansus, kol nebus išorinio cerberio, tikrai siekiu apsaugoti visus socialiai remtinus žmones, tame tarpe ir pensininkus, kad jų pensijos bent jau nemažėtų. Žadėti artimiausiu metu didinti pensijų tikrai niekas negalės“, – tik laimėjusi rinkimus žadėjo prezidentė D. Grybauskaitė (2009 05 18).

„Teoriniai pasamprotavimai, kad gal kada nors kur nors kas nors ar Amerikoje, ar Italijoje mažins pensijas – iš tikrųjų taip negalima svarstyti tokių reikalų. Mes kol kas tokių dalykų nesvarstome, – sakė A. Kubilius, kai „Sodros“ vadovas prabilo apie tikėtinus pensijų ir kitų socialinių išmokų karpymus. – Ne ponas Mikaila tokius sprendimus daro – mane kartais stebina, kai vienos ar kitos įstaigos vadovai kalba ne visai apgalvotai ir atsakingai, todėl sukelia visiškai nereikalingo nerimo visuomenėje, kai pati Vyriausybė tokių planų kol kas nesvarsto“ (2009 04 20).

Tais pačiais metais pensijos buvo sumažintos ne Italijoje ar Amerikoje, o būtent Lietuvoje. Jų grąžinimas į ikikrizinį lygį, nekalbant apie kompensavimą, tebeskendi miglose.

Pasakos apie akcijas

Po ūkio ministrą Dainių Kreivį iš posto vertusio skandalo premjeras susizgribo, kad reikėtų skaidresnės verslininkų atėjimo į politiką tvarkos, todėl paskelbė apie „aklųjų fondų“ kūrimo galimybę.

„Vakaruose egzistuoja nusistovėjusios politikų atskyrimo nuo verslo taisyklės. Lietuvoje tokių taisyklių dar nėra, bet dėl to negalime kaltinti ministro, kuris nuo savo turėto verslo atsiribojo taip, kaip Lietuvoje tai galima padaryti. (...) Todėl šią spragą, į kurią dėmesį atkreipė prezidentė, nedelsdami ištaisysime“, – šių metų žiemą po susitikimo su prezidente aiškino A. Kubilius (2011 02 22).

Kaip įprasta tokių pažadų atvejais, A. Kubilius subūrė darbo grupę, kuri turėjo sudėlioti taškus ant „i“. O siekiant efekto, premjeras net pareiškė pirmiausia siūlysiąs partijos kolegoms perduoti akcijas „aklajam fondui“.

D. Kreiviui atsistatydinus, premjero ir jo svitos kalbos realybe vis dar nevirto. Ministras pirmininkas tuomet dar paprašė D. Kreivio nedelsiant visas anksčiau valdytas akcijas patikėti valdyti tokiam fondui, jei jis atsiras. Deja, fondas neatsirado, nors D. Kreivys jau yra ir A. Kubiliaus patarėjas.

Gal ir teisūs bus sakantieji, kad mažoje svainių Lietuvoje sunku užtikrinti tokio fondo „aklumą“. Bet kas traukia už liežuvio žadėti dalykus, kurių, kaip pats žinai, nė neketini bandyti įgyvendinti? Tautoje tokie kalbėtojai vadinami niektauzomis.

Pasakos apie burbulus

Prezidentė D. Grybauskaitė kai kuriais klausimais stengėsi būti labai konkreti. Kol balotiravosi į šalies vadovo postą.

„Nekilnojamojo turto mokestį vėluojama įvesti. Toks mokestis padėtų išvengti to burbulo, kuris Lietuvoje padarė daug žalos. Nekilnojamojo turto mokestis reikalingas nekilnojamojo turto rinkai ir spekuliacinėms operacijoms reguliuoti“, – prieš rinkimus interviu kalbėjo būsimoji prezidentė (2009 05 18).

Ji net teigė, kad tokio mokesčio reikėjo jau prieš kelerius metus. Jai tapus prezidente, šioje srityje viskas staiga pasidarė diskutuotina ir neaišku.

„Nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčiai eitų ne tiesiogiai į centrinį biudžetą, taigi jie negali būti iš viso svarstomi kaip biudžeto skylių kamšymas. Tokie mokesčiai yra diskutuotini, bet jie turi būti labai rimtai apsvarstyti ir tai nėra biudžeto skylių kamšymo priemonė.

Ypač nekilnojamojo turto – tai visokių burbulų ir spekuliacijų nekilnojamojo turto rinkoje valdymas, bet ne biudžeto kaišymo mokestis“, – jau kitaip pareiškė šalies vadovė (2010 06 21).

Prieš kelerius metus reikėjo tokio įstatymo, o dabar tapo diskutuotina. O gal tai tiesiog reiškia, kad rinkėjams pasakota, ką jie norėjo girdėti?

Pasaka apie konkurenciją

Ypač griausmingai ir ryžtingai, aukštai pakėlusi antakius, kartais rodydama pirštu į dangų, D. Grybauskaitė grūmojo monopolininkams ir kartelių kūrėjams. „Baudos už kartelinius susitarimus, dėl kurių nepagrįstai kyla būtiniausių produktų kainos, turi būti atgrasančios ir proporcingos visuomenei daromai žalai. Bausmės turi sulaukti ne tik tokį susitarimą sudariusios įmonės, bet ir jų vadovai“, – teigė D. Grybauskaitė (2010 10 13).

Kai kurie tikrai nesulauks, nes populiariosios prezidentės statytinis, Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, pats inicijavo oficialų bankų kartelį. Juo nustatoma, kad nuo 2011 metų rugsėjo 1 dienos jokia konkurencija nebegalės paskatinti nė vieno komercinio banko finansuoti daugiau nei aštuonis dešimtadalius perkamo būsto vertės.

Dabar jau aiškinama, kad būtent šis prieš mažiausiai pasiturinčius ir būsto neturinčius asmenis nukreiptas valdiškas kartelis, o ne nekilnojamojo turto mokestis padės išvengti baisiųjų burbulų.

Pasaka apie solidarumą

„Atsakomybė“ ir „asmeninė lyderystė“, „solidarumas“, „valstybinis mąstymas“ – vieni mėgstamiausių premjero, jo aplinkos, partijos ir, žinoma, prezidentės kartojamų burtažodžių. Per kelerius metus prikalbėta daug ir skambiai.

„Solidarumas pirmiausia turi būti rodomas asmeninės lyderystės pavyzdžiu. (...) Ir kai tauta mato diskusijas televizijos ekranuose dėl vieno kito lito ar dėl didžiulių priedų, ar dėl brangių automobilių, be jokios abejonės, tai matyti yra sunku ir skaudu, ir aš puikiai suprantu žmonių pasipiktinimą. Prašyti žmonių susiveržti diržus ar pakentėti gali tik tas politikas, kuris pradeda nuo savęs“, - taip per 2009 metų Kalėdas dūsavo prezidentė D.Grybauskaitė, aiškindama tautai, kaip ištverti sunkmetį.

Dabar paaiškėjo, kad būtent valdininkų priemokoms ir vienkartinėms išlaidoms pernai iš biudžeto daugiausiai išleido būtent prezidentūra – beveik 385 tūkst. litų (skaičiuojant vienam darbuotojui – apie 2,4 tūkst. litų).

Apie priemokas A. Kubilius yra pasakęs taip: „Šiuo metu įvairūs priedai ir priemokos valstybės tarnyboje yra sudėtinė mokamo atlyginimo dalis.“ Suprask, nieko blogo čia nėra.

Prezidentūra, vertinant jos galias ir indėlį į šalies valdymą, – viena brangiausiai kainuojančių institucijų. Per metus aptarnauti vieną asmenį, prezidentą, atsieina daugiau nei 13 mln. litų. Būtent tiek kainuoja prezidentūros kanceliarijos išlaikymas.

Prezidentūros klerkams per metus išmokama per 6 mln. litų. Vis dėlto kai kurie politikai mato tik tai, ką nori matyti. „Mes taupome, nedarome balių, pavyzdžiui, skraidau ekonomine klase ir noriu, kad mano žmonės nemokamų atostogų neitų, jie užsidirba savo atlyginimą“, – taip aiškindama priedų valdininkams skyrimą ir „solidarumą“ sunkmečiu su tauta praėjusių metų lapkritį apibendrino D. Grybauskaitė.

Skraidyti ekonomine klase ir tiesiog „nebaliavoti“ – asmeniniai prezidentės lyderystės pavyzdžiai.

Nežinia, kokia lėktuvo klase į Naująją Zelandiją už 40 tūkst. litų pasisemti valstybės tarnybos reformų patirties skrido premjero ginklanešys – Vyriausybės vicekancleris Giedrius Kazakevičius su kolege.

Pasiklausius premjero aišku viena: kelionę G. Kazakevičius tikrai užsidirbo. „Tokio suvokimo negausi tyrinėdamas vien internete ar dalyvaudamas kokiuose nors vienkartiniuose seminaruose“, – toks ministro pirmininko paaiškinimas nuskambėjo tarsi paskatinimas kitiems Vyriausybės klerkams sekti G. Kazakevičiaus pavyzdžiu.

Kitos pasakos

„Reikia pinigų – pinigų yra“ – kažkada garantavo „Sekundės“ bankas. Ir atsirado tokių, kas patikėjo. Norėtumėte ministerijos už dyką? Bus. Tai pažadėjo premjeras.

„Energetikos ministerijos įkūrimas leis efektyviau reguliuoti energetikos sektoriaus monopolistus ir taip ne tik papildomai nekainuos, bet dar padės sutaupyti milijonus mokesčių mokėtojų lėšų“, – teigė A. Kubilius (2009 01 09).

Nemokamo sūrio būna pelėkautuose, o stebuklų – pasakose. Premjero pasakoje iškabas, antspaudus, blankus ir kitas regalijas naujoms ministerijoms gerosios fėjos atneša už dyką. Kiekvieno valia – tikėti arba ne.

Nuo šalies vadų neatsilieka ir jų bendražygiai. Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičenė prieš rinkimus irgi plėšė marškinius dėl Seimo rezoliucijos ir jos pirmtako Juozo Oleko įsakymo pagrindu panaikintos šauktinių kariuomenės.

Vos tapusi ministre ji galėjo šį procesą sustabdyti vienu savo įsakymu, bet to nepadarė. Užuot prisiėmusi atsakomybę ir tesėjusi pažadus, ministrė inicijavo beprasmį kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Šis nurodė, kad jokių kliūčių nei vienam, nei kitam armijos modeliui Konstitucijoje nėra.

Žinoma, rinkimų pažadų ir darbų skirtumai nėra D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus išradimas. Velionis prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kurį D. Grybauskaitė vadina savo mokytoju, yra viešai pasakęs, kad į pažadus nelabai verta kreipti dėmesį.

Komiška tik tai, kad tas pats A. Kubilius jį remiančios prezidentės mokytojo net neįsileidęs į kabinetą, yra viešai piktinęsis tuo, kad A. M. Brazauskas viešai melavo. Mat pats A. Kubilius ir jo mokinė juk niekada taip nesielgtų?

Tik faktai:

„Teigimu, kartojimu ir užkrėtimu plintančios nuomonė yra galingos tik todėl, kad įgauna paslaptingos jėgos, vadinamos autoritetu. (...) Jis – lyg apžavai, kuriais mūsų protą pavergia žmogus, kūrinys ar doktrina. Didelis susižavėjimas paralyžiuoja kritinį mastymą, o sielą užpildo nuostabos ir pagarbos“.

„Grynas ir paprastas teigimas, be jokių samprotavimų ir įrodymų yra patikima priemonė idėjai įdiegti minios sieloje. Kuo teiginys trumpesnis, kuo mažiau įrodymų ir įtikinėjimo, tuo didesnis jo poveikis. Tačiau šis būdas veiksmingas tik tada, kai nuolat kartojamas ir, pageidautina, tais pačiais žodžiais. (...) Nuomonės ir tikėjimai daugiausia plinta užkrėtimu, bet ne samprotavimu“.

„Miniai visuomet, o individui dažniausiai reikia paruoštų nuomonių, kurių sėkmė nepriklauso nuo jų tiesos ar klaidingumo, bet tik nuo autoriteto“.

„Paklusti trokštanti minia nesąmoningai šliejasi prie to, kuris pasiskelbia jos valdovu.

Įgytas arba dirbtinis autoritetas yra daug dažnesnis. Net ir blankią asmenybę, einančią aukštas pareigas, turinčią kapitalo, ir tam tikrą titulą gaubia autoriteto aureolė. Uniformuotas kareivis, raudona toga apsirengęs kareivis – visada gerbiami“.

(Gustaveʼas Le Bonas, „Minios psichologija“. Vilnius, 2001)