Liberalų sąjūdžio Seimo narys Raimundas Lopata ir šios partijos Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius teigia, kad Lietuvai būtina siekti tokio reguliavimo laikinumo.
Politikai spaudos konferencijoje trečiadienį pasakojo turėję nuotolinį susitikimą su Europos Komisijos direktoratų atstovais ir bandę išaiškinti, kokiu pagrindu Europos Komisija pateikė išaiškinimą, leidžiantį sankcionuotas prekes, kaip cementas ar metalai, vežti geležinkeliu iki nustatytų kvotų.
„Apibendrintas rezultatas: mes likome prie savo nuomonių. Komisija patvirtino, kad šitas išaiškinimas tiesiogiai neseka iš sankcijų reguliavimo, kad tai dokumentas, paruoštas, aukščiausiu Europos Komisijos užsakymu, ruoštas kartu su Lietuva ir su ja suderintas. Tą dokumentą ruošė Europos Komisija, kadangi sutarti politiniu lygiu būtų buvę sunku dėl per didelio valstybių narių nuomonių išsiskyrimo. Tas dokumentas, akivaizdu, nėra privalomas Lietuvai, bet Lietuva, kartu jį ruošdama, prisiėmė atsakomybę jį vykdyti“, – sako parlamentaras.
„Dokumento politinis kontekstas, mes visi suprantame, yra karas Ukrainoje. Todėl mes kviestume Lietuvos prezidentą ir Vyriausybę prisiimti atsakomybę už šitą dokumentą ir jo įgyvendinimą ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę, kad šitas dokumentas yra laikinas ir laikina tranzito tvarka“, – teigia R. Lopata.
Jo nuomone, tai gali vykti tol, kol išlieka politinės aplinkybės tokiam ribotam sankcionuotų prekių tranzitui. „Tol, kol dėl karo Ukrainoje išlieka provokacijų tikimybė prieš Lietuvą. Labai logiška būtų, kad Lietuva kas pusę metų įvertintų, ar nepasikeitė aplinkybės, kurios leidžia Lietuvą laikyti specialioje Rusijos interesų zonoje, kaip tam tikrų sankcijų išimties zoną arba kaip teritoriją, tik tarp dviejų Rusijos dalių“, – teigia Liberalų sąjūdžio politikas.
Anot R. Lopatos, jeigu Lietuva manytų, kad aplinkybės pasikeitė, ji privalėtų per Europos Komisiją daryti viską, kad tranzito koridoriai būtų panaikinti – arba kartu su Europos Sąjunga, arba vienašališkai.
„Būtent šio tranzito laikinumo pripažinimas yra tas galimas kompromisas, dėl kurio būtų galima visiems susitarti, nepažeidžiant fundamentaliausių Lietuvos saugumo interesų. Ateityje Lietuva visais būdais turėtų vengti prisirišti prie geopolitinės realybės, kad Lietuva yra geografiškai neva pasmerkta būti Kaliningrado gerovės užtikrinimo prielaida“, – mano R. Lopata, pridurdamas, kad dabar gairės yra pritaikytos išimtinai tik Lietuvai, nors oficialiai to nepripažįsta nei Lietuvos Vyriausybė, nei Europos Komisija.
„Mes supratome vieną dalyką: kad geležinkelio tranzito išskyrimas yra teisinė interpretacija, kuri grindžiama politine motyvacija rasti sprendimą. Ko gero, ir taip matyt buvo, spaudimas iš Rusijos pusės ir kai kurių valstybių narių noras rasti greitesnį sprendimą, sumažinant spaudimą ir nepasitenkinimą iš Rusijos pusės, iš tikrųjų egzistavo. Tai yra interpretuojantis sprendimas, pritaikytas Lietuvai. Lietuvos pusė šia interpretacija turi vadovautis ir įgyvendinti pilnai“, – sako europarlamentaras P. Auštrevičius, pažymėdamas, kad Lietuvai tai yra papildoma našta.
P. Auštrevičius teigia, jog Lietuva turi siekti, kad ši našta būtų laikina ir kaip galima greičiau išnyktų. Politikas prognozuoja, kad pasibaigus į Kaliningradą leidžiamų vežti sankcionuotų prekių kvotoms (kai kurių kvotos jau baigėsi) Rusija vis tiek ims kelti sumaištį, tad klausimas nėra uždarytas.
Sankcionuotų prekių bankinis aptarnavimas – neteisėtas?
Politikų surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavęs teisininkas Gintautas Bartkus savo ruožtu pabrėžė, kad nėra galimybių ginčyti Europos Komisijos gairių, nes to nenori nei pati Komisija, nei Lietuva. Tačiau, anot jo, tokie politiniai žaidimai vis sukelia naujas problemas, pavyzdžiui, iškilo klausimas, ar įmanomas bankinis atsiskaitymas už Kaliningrado tranzitą, kai vežamos sankcionuotos prekės, bet iki tam tikros kvotų ribos jų vežimas yra leistinas.
Lietuvos institucijos neformaliai yra komunikavusios, kad atsiskaitymas už Kaliningrado tranzitą yra leidžiamas, nes leidžiama vežti tam tikras sankcionuotas prekes iki nustatytų kvotų ribų. Esą kadangi veikla teisėta, tai ir atsiskaityti už tai galima. Tiesa, Lietuvoje veikiantys bankai siekė gauti Lietuvos institucijų patvirtinimą, jog viskas yra teisėta, o Lietuvos institucijos nepernelyg norėjo tokį patvirtinimą pateikti.
Tuo tarpu G. Bartkus sako, kad atsiskaitymas už sankcionuotas prekes visais atvejais yra neleistinas, esą tai seka iš sankcijų reglamentų. „Paskutinę tezę reikia labai pabrėžti: bet koks sankcionuotų prekių bankinis aptarnavimas yra neteisėtas, praktiškai nusikaltimas“, – pridūrė R. Lopata.
