Šią savaitę daug laiko praleidau prekybos centruose, nes kaip visada, neturėjau laiko visiems supirkti dovanas. Aišku, dovaną nupirkau ir savo artimai draugei Mildai, su kuria esame pažįstamos jau ne vieną dešimtmetį. Kartu su ja ir jos vyru mūsų šeima praleidžia tikrai nemažai laiko, o be to ir mūsų vaikai eina į tą pačią mokyklą.
Grįžtant prie esmės, užvakar apsipirkusi viename prekybos centre, nutariau užsukti į vieną apatinių drabužių parduotuvę.
Parduotuvėje sutikusi draugės vyrą kaunietė nežinojo, kur dėti akis
Užėjau į ją, ramiai rinkausi sau apatinius, kai staiga prie persirengimo kabinos pamačiau laukiantį Romą. Savo draugės Mildos vyrą.
Maloniai jam nusišypsojau, pasisveikinau. Jis man pasirodė kažkoks pasimetęs, gal net toks išpiltas prakaito... paklausiau ar Milda persirenginėja kabinoje, jis tik numykė, kad taip, bet jie labai skuba, todėl gal geriau jos netrukdyti.
Ir staiga atsidarė persirengimo kabinos užuolaidos... Ir ką jūs manot, ten visai buvo ne Milda, o kažkokia jaunutė mergina. Žinokite, štai tada aš vos nenualpau. Mano Mildą šitas šmikis išdavinėja su šita... netekau žodžių.
Kiaulė, kokių reta. Išbėgau iš parduotuvės tekina ir Romui nieko nesakiau. O ką daryti man, pasakyti draugei prieš šventes, ar geriau palaukti po švenčių, o gal iš viso nieko nesakyti, juk trečias visada lieka kaltas..?
Autorius: skaitytoja Kristina
