Šiandien visi prabėgam, nepastebim, sumindom, stengiamės išvengti to, kas mums nenaudinga, laimės ieškome keisčiausiais būdais, modernėjame... Režisierius Kim Ki-Dukas filme “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir... pavasaris” herojaus mokytojo lūpomis atsako į pagrindinį filmo klausimą, iš kur šiuolaikiniame žmoguje tiek daug meilės, geismo, o kartu ir neapykantos, keršto.
Atsakymą Kim Ki-Dukas susieja su Rytų kultūra - iš gamtos.
Turbūt aršiausi šio filmo kritikai bus kino, kuriame gausu naujų efektyvių technologijų, mėgėjai. Tačiau vargu ar režisieriui apskritai jos rūpėjo. Stambių ir smulkių planų, įvairių rakursų kaita drauge su muzika ir gyvais garsais yra vieninteliai efektai, kurių pakanka perteikti žmogaus kaip pagrindinės gamtos dalies būseną pasaulyje. Vis dėlto klysta tie, kurie mano, jog režisierius galvoja, kad tik askezė yra kelias ramybės link. Žmogus be kito žmogaus globos ar tiesiog artumo yra merdintis žmogus. Taigi Rytai lenkia Vakarus savo pagarba senoliams ir sugebėjimu semtis iš jų patirties. Vakarai pamiršo protėvius, juos mandagiai išgyvendindami iš savo namų į pensionatus. Be to, žmogui visada reikia turėti kokį nors atributą, kuris suteiktų pasitikėjimo ir skatintų elgtis gerai (Budos statulėlė, gaidys, katinas).
Meilė. Ar ji visada veda gėrio link?.. Pasirodo, ne. Filme “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir... pavasaris” į tą klausimą atsakoma senovės Rytų patarle: “Visada ir visur svarbiausi trys dalykai: saikas, saikas, saikas”. Meilė be saiko, kaip ir visiškas laukiniškumas, veda į pamišimą ar net mirtį. Kim Ki-Dukui gyvenimas - tai ne tik intensyvi veikla, darbas, tačiau tylėjimas, ir gyvūnų kasdienybės tyrinėjimas, ir klausymas, ir irklavimas.
Ypatingas dėmesys skirtas vartų ir durų metaforoms. Tai ne naujiena kine, tačiau čia jie simbolizuoja platesnes ribas: atskiria vaikystę, jaunystę, brandą, metų laikus, ribas tarp savo kiemo ir išorės. Ne mažiau svarbios ir durys, nors jų reikšmė siauresnė. Durys atidaromos pačiais intymiausias momentais: meldžiantis, mylintis, žudantis, pasisveikinant ir atsisveikinant. Būtų malonu, jei žmogus su gamta gyventų harmoningai, ir tada, atidarius duris, visada išvystum tik gražius dalykus. Jei tokį lygį pasiektume - ar neįdomu būtų viską apversti aukštyn kojomis ir sulaukti pasaulio pabaigos tada, kai žemėje įsivyraus ne blogis, bet gėris?
