Beje, ugniagesys laisvu nuo tarnybos metu visko mokėsi pats ir dabar jau žino, kaip Lietuvos kaime užauginti grybą, kurio Lietuvos gamtoje dar nepavyko aptikti.
Vieni ant prekystalio Panevėžio turguje išvydę nematytus grybus, traukia pinigines ir skubės ragauti nusipirkę vieną kitą. Kiti tik nepatikliai dirsčioja:
„Nematyti, bijau.“
„Kad bijau, aš savų turiu grybų labai.“
„Pirmą kartą aš juos matau.“
Panevėžiečius turguje nustebinę grybai, paaiškėjo, užauginti visai netoli Panevėžio, kaime Pasvalio rajone. Lietuviškai „liūto karčiais“ vadinami grybai auga specialiuose blokuose: „Čia yra pjuvenos, biologinė medžiaga, yra tam tikra formulė, bet pagrindą sudaro kietmedžio pjuvenos.“
Ir kad užaugtų kumščio ar net didesnis grybas prireikia maždaug 2 mėnesių. Beje, panevėžietis Artūras – ugniagesys gelbėtojas.
Grybais susidomėjo prieš kelerius metus. Ir kone visą laisvalaikį skyrė aiškindamasis šių grybų auginimo subtilybes. Ir dabar pats užsiaugina grybienos, pagal specialią formulę pasigamina tokių blokų grybams augti.
„Užtruko nei daug, nei mažai – du metai, kol pavyko pirmą grybą užauginti, bet viską mokinausi pats“, – pasakoja grybų augintojas Artūras Kiela.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorės, šie baltuojantys kauburiukai – trapiagrybių genties grybai. Išvertus iš graikų kalbos – ežiukai.
„Kol jie būna nedideli, tai būna į kalafiorą panašūs, maždaug kumščio dydžio grybai išauga, o paskui vėliau bręsdami išaugina šakutes ar ataugas, dėl ko ir vadina liūto karčiais. Dar yra toks pavadinimas kaip vertimas – beždžionės galva, bet kažkaip neskamba lietuviškai. Tai, jeigu tiksliau, sakyčiau trapiagrybis arba, kam patinka, ežiukas“, – aiškina biomedicinos mokslų daktarė Nijolė Maršalkienė.
Beje, Lietuvoje pamatyti šį grybą augantį gamtoje vargu, ar pavyks.
„Šis grybas yra įrašytas į raudonąją knygą ir jis yra aptinkamas Azijoje arba Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje dar negirdėjau, kad būtų gamtoje kažkur rastas“, – sako A. Kiela.
Ir nors Lietuvoje nerastas, bet buvo aptiktas Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Auga lapuočių ar mišriuose miškuose ant stuobrių.
„Labai mėgsta ąžuolus, bet auga ir ant kitų, ant klevų ar guobų, bet nėra dažnas. O šiaip grybas yra valgomas“, – kalba N. Maršalkienė.
Augintojas tikina, kad šie grybai primena jūrų gėrybių skonį. Paruošti esą paprasta – keliolika minučių pavirus galima improvizuoti.
„Tiek virti, tiek kepti, tiek su griline suspausti, burgeriukus labai skanius gali pasidaryti“, – kalba A. Kiela.
Beje, šiais grybais panevėžietis susidomėjo ne tik dėl jų išskirtinio skonio.
„Turintis labai daug medicininių ir sveikatai naudingų savybių, kaip, pavyzdžiui, atminties gerinimą ir skatina žmogaus smegenų veiklą“, – tikina A. Kiela.
„Daugiau tyrimų yra padaryta dėl neurodegeneracinių ligų, kad būtent pagerina psichinę būklę, depresijos nestiprios požymius sumažina, kažkiek nemigą, Alzhaimerio ligą, kas serga, Parkinsono, aišku, neišgydo, bet sumažina tuos simptomus. Daug tiriama dėl vėžinių susirgimų, tai pagerina po chemoterapijos būklę, bet, kad priešvėžinis būtų, tai dar stipriai tiriama“, – teigia N. Maršalkienė.
Tiesa, mokslininkė pabrėžia, kad kaip ir bet kuo, taip ir šiais grybais – šviežiais ar džiovintais – reikia mėgautis saikingai ir atsakingai.
„Jeigu jie būtų tokie smarkiai gydomi, tai pas mus sergančių nebūtų turbūt“, – sako N. Maršalkienė.
O liūto karčių ir šitakių auginimo subtilybes išsiaiškinęs panevėžietis vis dar ieško geriausio recepto, kaip grybų fermoje užauginti ir dar Eringi, arba karališkąją kreivabudę: „Šitaki būtų skirti grožiui, odai. Eringi būtų skirti lieknėjimui, o Hericijum – liūto karčiai – būtų skirti protui“.
