Panevėžio rajone gyvenanti mokytoja Viktorija visada mėgo skaityti, galima sakyti, kad ir visa jos vaikystė prabėgo su knyga rankose. Iki šiol namuose pilnos knygų lentynos, o jos vaikai ir patys renkasi knygas, kurias skaitys.
„Kai 2000-ais metais pasirodė pirmoji lietuviška knyga „Haris Poteris ir išminties akmuo“ ir aš ją nusipirkau, dar nežinojau, kad ateinantys metai bus tampriai susiję su magišku knygos pasauliu. Pirkau visas vėliau išleistas dalis, dalinausi jomis su mokiniais, aptarinėjome įvykius, bandėme nuspėti, kas laukia istorijos pabaigoje.
Kadangi esu mokytoja, labai patiko istorijos siužetas: magijos mokykla su burtininkais mokytojais. Slapti koridoriai, judantys laiptai, spalvingi burtų rutuliai, drabužiai ir šventės sužavėjo vizualiai, o pamokos, kurių išmokstama, tiesos, kurios atskleidžiamos, praturtino dvasiškai. Po knygų sekė filmai, kurių leidimo procese dalyvavo pati knygų autorė, tad jie labai menkai nutolo nuo istorijos ant popieriaus“, – sako Viktorija.
Pasirinko ypatingą rankdarbių techniką
Vėliau magiška istorija įkvėpė mokytoją savo kuriamuose rankdarbiuose panaudoti kai kuriuos simbolius iš Hario Poterio pasaulio, kol galiausiai nusprendė savo rankdarbius jam ir paskirti. Nuo tada mokytoja skrebina albumus, užrašines, atvirukus, skirtukus, dėžutes ir kitus dekoro elementus.
Pasak jos, pačių skrebinimo šaknų reikėtų ieškoti dar XV-o amžiaus Anglijoje, kuomet išpopuliarėjo įvairios knygos ir albumai, kuriuose buvo laikomi laiškai ar kiti asmeniui svarbūs užrašai, prisiminimai.
„Šiuolaikinio skrebinimo sąvoka prasiplėtė ir be albumų lapų dekoro turime skrebinimo technika kurtus atvirukus, skirtukus, dėžutes. Bent jau man kokybiškam darbeliui atlikti reikia kokybiškų įrankių ir priemonių, tad šis užsiėmimas yra brangus: nuo kirtimo mašinų, kirtimo ir reljefinių formelių iki įvairių medijų ir puošybos elementų. Kai detalės iškerstos ir atrinkti elementai išrikiuoti, prasideda kūrybinis procesas – kompozicija, spalvinės gamos parinkimas, trūkstamų dalių paieška, akcentai ir klijavimas“, – aiškina ji.
Na, o pati moteris visuomet stengiasi daiktus prikelti antram gyvenimui, tad ir skrebinimas ne išimtis. Senas švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – dekoro detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu.
„Pirmasis mano kurtas rankdarbis buvo pakabukas ant kaklo, kuris vėliau buvo perdirbtas į vieną iš atviruko elementų“, – apie pirmąjį kūrinį pasakoja ji.
Darbų neįkainoja
Kad sugalvotų, ką kurs toliau, Viktorijai nereikia sėdėti kiauras naktis ir laukti, kol atsiras įkvėpimas. Mokytojos galvoje idėjos knibždėte knibžda, tad atrenka tas, kurios labiausiai intriguoja ar sukelia iššūkių.
„Kartais užtenka pažiūrėti į daiktą ir aš jau žinau, kuo jis galėtų virsti. Dažniausiai mano įsivaizdavimai kūrybos ir gamybos procese kinta ir galutinis rezultatas nebėra toks, kokį piešiau mintyse, bet jis niekada nenuvilia. Idėjų įgyvendinimą riboja laiko sąnaudos bei reikalingų priemonių, įrankių trūkumas.
Jei trūksta kokio nors elemento, pasidarau pati arba randu menkniekių dėžėje – ten guli potencialios rankdarbių detalės“, – šypteli mokytoja.
Viktorijos rankdarbiai sužavėjo daugybę žmonių, tačiau iki šiol nė vieno iš savo rankdarbių moteris nėra pardavusi ir nė nežada jų parduoti. Moteris sako, kad net negalėtų įvardinti kiek galėtų kainuoti vienas ar kitas jos kūrinys.
„Niekada nesistengiau įvertinti rankdarbių, susijusių su HP, pinigais, nes mėgaujuosi pačiu procesu ir rezultatu. Galiausiai baigiasi tuo, kad darbas tampa savu ir paprasčiausiai neįkainojamas pinigais. Kitokių mano kuriamų atvirukų ar dėželių sulaukia draugai, artimieji, kolegos, mokiniai“, – pasakoja mokytoja.
Viktorija atskleidžia, kad rankdarbiai reikalauja daug laiko, kruopštumo ir kantrybės, o jei pagauna įkvėpimas, darbas vyksta greitai ir sklandžiai, kad kartais net pamiršta apie valgį ir laikrodžio rodykles.
„Baigus taisyti mokinių darbus ir pasiruošus pamokoms, galiu skirti laiko knygai paskaityti ar atvirukui sukurti, tačiau didesniems darbams paliekamas savaitgalis. Ilgiausiai užtruko vieno iš HP gatvelės namuko gamyba vien dėl to, kad tam tikros medžiagos turi išdžiūti tam, kad kitos galėtų būti dengiamos ant viršaus“, – apie kūrybos procesą pasakoja ji.
Pasikliauna tik savo fantazija
Mokytoja sako, kad jau nebepamena, kada paskutinį kartą skaitė Harį Poterį lietuviškai.
„Po to, kai Anglijoje įsigijau pirmąjį knygos leidimą angliškai, likau prie angliškojo knygų varianto. Tikiu, kad vertimas į lietuvių kalbą atliktas profesionaliai, tačiau visi puikiai žinome, kad daug minčių lieka „tarp eilučių“, arba žodyje, kurio tikslaus atitikmens lietuvių kalboje nėra“, – sako mokytoja.
Dabar mokytoja svajoja surinkti visų Hario Poterio iliustratorių knygas, nes kiekvienas iš jų turi savitą požiūrį.
„Mano kuriamiems darbams lygiai taip pat nedarė įtakos filmų vaizdais ar knygų iliustracijomis, viskas yra mano asmeninės fantazijos vaisius“, – priduria Viktorija.
Visgi paklausus mokytojos ar vaikams vis dar patinka ši magiška istorija, ji įvardija tik vieną problemą – sunkiausia vaikus priversti paimti knygą į rankas:
„Tikra draugystė, pasitikėjimas savo jėgomis, drąsa priimant sprendimus, šeima, gebėjimas neteisti žmogaus pagal išvaizdą, akistata su savo paties baimėmis, meilė – visa tai aktualu ir šiuolaikiniam vaikui, jaunuoliui. Vienintelė problema – sudominti juo skaitymu. Tikiu, kad tereikia paimti knygą į rankas ir magija juos įtrauks“.
