Lietuvoje mūsų gyvenimas yra gana sudėtingas, žiaurus, dažnai nežmoniškas, pilnas baimės, nerimo. Atrodo, kad kuo geriau pažįstame gyvenimą, tuo mažiau pažįstame save. Vaikštome kasdien jausdami nepilnavertiškumą, kryptingai Vyriausybės ir Seimo gaminamą dar vieną apynasrį, uždėtą Lietuvos piliečiams. Mokesčiai, mokesčiai: už nekilnojamąjį turtą - žemę, butus, garažus... Ir visa tai ruošiama ten, lietuvių, valdžioje esančių visagalių (jei norite - išnaudotojų). O mes vis tylime, nes esame tyleniai. Nejaugi tokiu metu, kai į areną vis akiplėšiškiau veržiasi brutalumas, dvasinis aklumas, ištižimas, eilinis Lietuvos pilietis gali likti abejingu stebėtoju? Nes abejingumas viskam - paprasčiausia išdavystė. Kiekvienas žmogus turi skaisčia viltimi nušviesti savo kelią, žadinti pažinimo ir tikslo jausmus, įkvėpti save paprastam ar kūrybiniam darbui. Sąžinė ir sąmonė visada privalo budėti. Išmatuotoje ir apskaičiuotoje mūsų Lietuvėlėje, realiai galvojant, negali būti vietos mafijai, korupcijai, nešvarių struktūrų jėgoms, bet, deja, nors ir keista, blaivų protą kaip tik užtemdo neapykanta žmogui, šviesiausiam gamtos kūriniui.
Nežinau, kaip buvo kitiems literatams ir žurnalistams, tačiau man visada rūpėjo eiti savo keliu nuo jo pradžios, atsiklaupti prieš vandens srovę, atsigręžti prieš vėją, auginti savo naštą, savo simbolius, brandinti savo žodį kaip atsidūsėjimą ar įniršį. O svarbiausia - susimąstyti. Tokia ir intencija: žmogus gyvenimo kely turi daugiau mąstyti arba bent akimirkai susimąstyti. Nes susimąstymas žadina drąsą, tiesos siekimą, sakyčiau, net nacionalinį orumą.
Štai man vis neduoda ramybės dar pasitaikantis mūsų mokyklose mokinių abejingumas (apie tai daug esu rašęs) grožiui, gėriui, meilei, draugystei, Tėvynės idealui. Aš vis dar tikiuosi, kas jie labiau pamils savo kraštą (ne užsienius), jo istoriją, gamtą, žmones. O kaip mums, kad ir suaugusiems, stinga išdidumo darbe, kūryboje, ieškojimuose, bendravime. Pasidžiaugiam iš SAPARD-o lėšų gautais milijonais, skirtais Lietuvai, pasiimam kai kuriuos apdovanojimus ir pamirštam, pamirštam netgi savo darbų vertę ir prasmę. Belieka pagrindinis rūpestis - pinigai. Ir visur lyg įkyriai sekantis šešėlis: mokesčiai, mokesčiai, mokesčiai...
Štai čia ir derėtų susimąstyti: gal mes per daug švaistėmės žodžiais lyg botagais, žodžiais, šlovinančiais dabarties situaciją? Ar sugebame tuos žodžius apginti nuo rutinos, šmeižto, abejingumo visa siela, visu protu? Belieka pamąstyti. Nes mąstymas - gyvenimo kasdienybė, didžioji gyvenimo medžiaga. Tačiau mintims apglėbiant visą pasaulį reikia jausti po kojomis ir savo žemę. Nes gimtoji Lietuvos žemė - mūsų mąstymo, mūsų svajonių, mūsų darbų ir kūrybos žemė. Sakyčiau, kasdieninė gyvenimo duona. Štai taip...
Kęstutis Astrauskas
