Esame dvi seserys, tarp mūsų amžiaus skirtumas – dešimt metų. Esu vyresnė ir dažnai turiu rodyti pavyzdį sesei, jai padėti, patarti.
Žinoma, pasitikiu ja, tačiau šis jos poelgis mane galutinai nuvylė.
Pradėkime nuo to, kad ilgus metus, kai gyvenau Vilniuje, tvarkydavau tėvų kapus. Sesė retai atvažiuodavo, o jei atvažiuodavo, tai tik šluotele prieš šventes pavalydavo paminklą, uždegdavo paliktas žvakes. Sodinimu ir kapų priežiūra visada rūpinausi aš.
Bet štai viskas pasikeitė, kai išvykau dirbti į Kauną ir nebeturėjau galimybių dažnai užsukti ant kapų. Paprašiau, kad sesuo rūpintųsi, juk apleisti kapai yra didžiulė gėda šeimai, giminei.
Ji man vis telefonu sakydavo, kad sutvarkė, gėlių atnešė, žvakes uždegė. Džiaugiausi, dėkojau sesei – juk tai mūsų abiejų pareiga.
Kartą atvykusi į Vilnių užsukau ant kapų. Sesės neįspėjau, kad užvažiuosiu ir žinote, negalėjau savo akimis patikėti tuo, ką pamačiau – ant mūsų tėvų kapo stovėjo dirbtinės gėlės ir viena sena žvakė!
Neįmanoma protu suvokti – dirbtinės gėlės
Labai gerai prisimenu, kaip jų nekentė mano mama! Ir šiaip – jas ant kapų deda tik didžiausi tinginiai, kurie nenori ir tingi tvarkyti kapus! Baisu, šlykštu. Išmečiau velniop visas plastmasines gėles, uždegiau naujas žvakes – jau geriau jokių puokščių negu dirbtinės.
Kai paklausiau sesers, ji tik paaiškino, kad toks sprendimas patogesnis. Tai aišku patogesnis – nei laistyk, nei ravėk. Ech, ir kur mergelės atsakomybė! Ar jau pamiršai, kaip mama su tėčiu vaikystėje tavimi rūpinosi, mylėjo, ant rankų nešiojo?
Tai dabar tavo padėka – plastikinės rožės ant kapo? Kaip skaudu, kai žmonės nesuvokia net tada, kai praranda pačius artimiausius. Ašaros riedėjo kaip pupos ir kapinėse, ir rašant.
Buitinė tokia mano šeimos situacija, bet su šiuo laišku noriu perspėti, kad nebūtinai reikia pasitikėti artimiausiais žmonėmis ir kartais tikrai net patys brangiausi žmonės, kuriais pasitiki, pridaro klaidų, nuvilia ir apgauna. Tikiuosi, kad jums taip nebus!
Autorius: skaitytoja Miglė
