Teisingai, nuo tėvų elgesio viskas ir prasideda... jei rodys tėvai gerą pavyzdį, tai vaikai tikrai juo paseks...

jeigu tevai rodys nuo pat mazumes vaikams grazius santykius, jiems bus ne tik tevais, bet ir draugais, tada vaikas nebijos jiems pasakyti bet kokias juos varginancias problemas.

labai taiklu iki tos vietos, kur pradedami dalinti patarimai. Nagi! padėkoti, kad tapai stipri asmenybė. o jeigu netapai? juk tos traumos veikia viską - nuo santykų su draugais iki su darbdaviais, kiekvienoje situacijoje. traumuotas žmogus ir yra traumuotas. o "žinot, kokių santykių nori savo šeimoje" - nepakanka, nes nesąmoningai iųlenda visokių bjaurūs išmokti dalykai, kurių tikiesi neperėmęs iš tėvų.

Tėvai kartais perlenkia lazdą besirūpindami vaikais.

sis straipsni kaip pirstu i aki taikliai nusako tevu tipus.Tikrai taip ir yra gyvenime.Man nepasiseke-turiu diktatorisko tipo tevus(tik isivaizduokit daug baisiau nei aprasyme).Nors ir nebegyvenu su jais,neretai prisimenu savo galima sakyti jiems atiduotus metus.Mano pagrindinis tikslas visa laika buvo sulaukti pilnametystes ir pabegti toli toli nuo ju...kur jie net negaletu kada panoreje manes aplankyti.Tiksla igyvendinau,deja keleta kartu i metus vistiek sulaukiu nekviestu sveciu,kurie vel mano naujaji gyvenima(kuriuo pagaliau megaujuosi) ismusa is veziu.
Dovanokit bet tikrai nedekosiu jiems kad uzaugau traumuota asmenybe.Nepavadinciau saves stipria,tiesiog moku nerodyti jausmu.Nemoku jausti.Nesu nieko gyvenime mylejus.Visa vaikyste,paauglyste buvau vienisa,neturejau draugu,nes man buvo draudziama kurnors iseiti.Sedejau namuose.Kaip kanarele auksiniame narvelyje.Ne.Tikrai nesijauciu uz visa tai dekinga.