Dar praeitais metais buvo skelbta, kad pagal Europos Sąjungos programą Lietuva yra įsipareigojusi per dvejus metus priimti 1105 pabėgėlius.
Migracijos departamentas paskelbė galutinius 2016 m. duomenis. Palyginimui, 2015 m. prieglobsčio Lietuvoje daugiausia prašė gruzinai (45 paraiškos), ukrainiečiai (37 paraiškos), rusai (31 paraiška), afganistaniečiai (28 paraiškos), irakiečiai (21 paraiška). Iš viso pabėgėlio statusą gavo 17 asmenų, papildomos apsaugos – 69.
Štai 2016 m. duomenys jau kitokie. Lietuva pradėjo vykdyti Europos Sąjungos programą. Tad daugiausia paraiškų dėl politinio prieglobsčio susilaukta iš sirų (161). Nemažai susilaukta ir iš Rusijos (43 paraiškos), Irako (38 paraiškos), Afganistano (31 paraiškos). Pabėgėlio statusą gavo 181 asmenys, papildomą apsaugą 14 asmenų.
Pabėgėlio statusą gavo tie, kurie gyvena Lietuvoje
Jungtinių Tautų vyriausio pabėgėlių komisaro valdybos patarėjas teisės klausimais Vladimiras Siniovas paaiškino, kad pabėgėlio statusas suteikiamas asmeniui, kai konstatuojama, kad žmogui gresia persekiojimas. Persekiojimas – šiurkštus pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas – teisės į gyvybę, laisvę, kankinimų draudimas.
„Jei ta grėsmė susijusi bent su viena iš jų ar su socialine grupe (dėl rasės, tikėjimo, seksualinės orientacijos) kur gresia šiurkštus pažeidimas kilmės valstybėje, konstatuojama, kad yra pabėgėliai.
Kita apsaugos forma – papildoma pasauga. Tai apsaugos forma, ES direktyvos. Vadinasi asmuo nėra pabėgėlis, tačiau nors ir neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, bet konstatuojama, kad negalima jo grąžinti atgal, nes jam gresia trijų formų vadinama žala. Arba mirties bausmė arba egzekucija. Lietuva kaip ir visos kitos ES valstybės neišsiunčia į tas valstybes, kur jiems grėstų mirties bausmė. Antras pagrindas, tai kankinimai. Jei kilmės valstybėje žmogui gresia kankinimai, Lietuva irgi tokiam žmogui suteikia papildomą apsaugą, nebent jis atitiktų pabėgėlio apibrėžimą. Trečias pagrindas, kalbant apie praktinį taikymą, asmenims kuriems konstatuojama grėsmė gyvybei arba asmenys dėl ginkluoto konflikto – tai vadinamieji karo pabėgėliai“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja pašnekovas.
Pasak jo, dauguma tų, kurie perkelti pagal ES nurodymus – sirai, dalis irakiečių. Vykdomas atitikimų procesas, kuomet žmogui pasiūloma atvykti į Lietuvą ir žmogus neturi kitos alternatyvos. Kitų tautybių asmenys, dažniausiai tie, kurie atvyko ir patys pasiprašė prieglobsčio.
Statistikoje matyti ir žmonės be pilietybės. V. Siniovo informacija, dauguma jų – palestiniečiai.
„Sirijoje iki karo gyveno pakankamai daug pabėgėlių iš Palestinos ir dabar jau antrą kartą bėga iš Sirijos“, – sakė vyras. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Gintarė Guzevičiūtė paaiškina tokius neįprastus skaičius apie Rusiją.
„Daugiausiai prieglobsčio prašytojų, atvykusių iš Rusijos, iš savo šalies bėga dėl politinio persekiojimo. Taip pat pastebime, kad vis daug žmonių iš Čečėnijos, tame tarpe ir šeimų su mažamečiais vaikai, pateikia prašymus suteikti prieglobstį Lietuvoje dėl persekiojimo ir grėsmės savo gyvybei. Dėl prieglobsčių prašytojų iš Sirijos, didžioji dauguma iš jų yra iš Graikijos arba Turkijos perkelti Sirijos piliečiai“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja G. Guzevičiūtė.
Kodėl žmonės renkasi Lietuvą, sunku apibendrinti, sako pašnekovė. Daugumai žmonių, kirtusių Lietuvos sieną, Lietuva yra pirmoji saugi Europos Sąjungos šalis, todėl prieglobsčio jie prašo būtent čia.
Statistikoje matoma, kad 181 asmeniui suteiktas pabėgėlio statusas. G. Guzevičiūtė patvirtina, kad visi jie šį statusą gavo jau gyvendami Lietuvoje.
Ar Lietuvos paraiškų nagrinėjimas kuo nors skiriasi nuo kitų ES šalių? V. Siniovo teigimu, pagal įstatymą, maksimalus nagrinėjimo terminas yra 6 mėnesiai, kas palyginus su kitomis šalimis – labai trumpas laikas.
„Paprastai, ten daug ilgiau nagrinėjami prašymai, nes daugiau žmonių yra. Kadangi dabar perkėlimo programa vyksta, tai labai padidėjo skaičius lyginant su pajėgumais, nes kiek yra žmonių tame skyriuje, tai tikrai nėra daug. Tai, be abejo, aš manau, kad dabar kolegos iš departamento patiria didelį spaudimą grynai kalbant apie darbo intensyvumą“, – sako V. Siniovas.
