Mergaitė iš pradžių buvo perduota medikams, o paskui pateko pas budinčią globotoją. Kadangi mergytė ganėtinai didelė, ji suvokė atsiskyrimą nuo artimųjų ir labai graudžiai verkė, todėl budinčiai globotojai teko neeilinė užduotis apsupti vaiką meile ir bandyti įtikinti, kad pasaulis nėra toks nesaugus, kaip atrodo šiuo metu.
Vaikas buvo paliktas aprengtas, bet ne visai pagal sezoną, buvo nurodytas mergaitės vardas ir gimimo data. Vaiko palikimas gyvybės langelyje Lietuvoje yra anonimiškas. Gyvybės langeliai skirti tėvams, neradusiems kitos išeities ir ieškantiems būdo pasielgti humaniškai.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie mamos ar abiejų tėvų sprendimai gali būti momentiniai. Tad kiekviena į krizę patekusi mama turėtų žinoti, kad nesvarbu dėl kokių priežasčių vaikelį paliko gyvybės langelyje, visada yra galima pagalba, o vaikelis gali grįžti į šeimą“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė.
Tėvai gali susigrąžinti vaiką per 3 mėnesius
Norėdami vaikelį susigrąžinti, tėvai arba vienas iš tėvų per 3 mėnesius turėtų kreiptis į teritorinį vaiko teisių apsaugos skyrių pagal vaiko palikimo vietą. Tėvystė nustatoma pasitelkus DNR tyrimą, o sprendimą dėl vaikelio grįžimo į šeimą priima teismas.
Kad vaikelis galėtų grįžti į šeimą, nepakanka tėvystės patvirtinimo. Vaiko teisių gynėjams svarbu išsiaiškinti, kokios tėvų galimybės pasirūpinti vaiku, kokia jų psichologinė būsena, sveikata ir panašiai. Tad kai tik kreipiamasi dėl vaiko susigrąžinimo, iš karto pradedama atvejo vadyba, tėvams organizuojama psichologo ir kita reikalinga pagalba siekiant padėti įveikti galimus sunkumus bei atkurti ryšį su vaiku.
„Įprastai gyvybės langelyje rastam vaikui yra nustatoma laikinoji globa. Vėliau, tik jeigu tėvai dėl vaikelio susigrąžinimo nesikreipė ilgiau nei 3 mėnesius, vaikeliui gali būti įvaikintas. Nes svarbiausia yra, kad vaikas augtų šeimoje, kur būtų geriausiai užtikrinti vaiko interesai, pilnavertė raida, psichinė ir fizinė sveikata, lavinimas, ugdymas“, – nurodo A. Vežbavičiūtė.
Dažniausia gyvybės langeliuose paliekami naujagimiai, vyriausi palikti vaikai buvo 9 mėnesių ir 1,7 metų. 2023 m. šalies gyvybės langeliuose buvo palikti 5 vaikai: 3 – Kaune, po vieną Vilniuje ir Klaipėdos gyvybės langeliuose. Nuo 2009 m. iki šios dienos šalies gyvybės langeliuose buvo palikti 95 vaikai, biologiniai tėvai susigrąžino 16 vaikų.
Lietuvoje iš viso veikia 10 gyvybės langelių: po du Vilniuje ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Tauragėje, Jonavoje.
Policija gali ieškoti tėvų
A. Vežbavičiūtė taip pat pasakojo, kad dėl gyvybės langelyje palikto vaiko galėtų kreiptis ir mergaite pasirūpinti norintys seneliai, tačiau tokiu atveju irgi būtų daromas DNR tyrimas ir kreipiamasi į teismą, nes giminystė turi būti įrodoma. Seneliai irgi turėtų spėti per nustatytą terminą. Jeigu vaikas įvaikinamas, tuomet jį susigrąžinti tampa nebeįmanoma.
Paklausta apie patirtį, ar kada nors seneliai yra ieškoję staiga dingusio vaiko, kuris buvo nuneštas į gyvybės langelį, Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja teigė, kad yra buvę, jog seneliai atvyko su palikto vaiko mama, tad tokiu atveju buvo įrodinėjama mamos tėvystė, o ne senelių giminystės ryšys.
„Jie tiesiog vėliau sužinojo apie dukters situaciją ir kartu palaikydami atvažiavo ir kartu sprendė šitą klausimą. Bet tuo atveju ne seneliai įrodė giminystę, o tai padarė mama“, – portalui tv3.lt teigė A. Vežbavičiūtė.
Pasak specialistės, iki šiol niekas dėl mergytės į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą nesikreipė. „Labai skatintume mamą ir galimą tėtį kreiptis, priimti pagalbą ir keisti situaciją“, – sakė pašnekovė.
Anot A. Vežbavičiūtės, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neieškos mergaitės tėvų, nes vaiko palikimas gyvybės langelyje yra anonimiškas, bet pripažino, kad policija gali imtis paieškos, nes tai neeilinė situacija, vaikas paaugęs.
„Gyvybės langelis labiau orientuotas į naujagimio palikimą, o šičia jau yra tam tikra vaiko istorija ir policija vertina situaciją, daro tyrimą bei nuspręs“, – teigė A. Vežbavičiūtė.
Paklausta, kas nutiktų, jeigu mama ar tėtis būtų rasti, ar jiems būtų teikiama pagalba, stengiamasi įtikinti ją priimti, pašnekovė teigė, kad šiaip jau tokiais atvejais į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą turi kreiptis galima mama ar galimas tėtis. Jeigu vis tik mama ar tėtis būtų rasti, bet patys nesikreiptų dėl vaiko, tuomet situacija būtų visiškai neeilinė.
„Turėtume neeilinę situaciją, žiūrėtume visumą. Mums svarbiausia vaiko interesas, tai žiūrėtume tą situaciją, reiktų ir teisininkų, ir policijos, ir mūsų bendro sprendimo ieškojimo, kaip yra geriausia atliepti vaiko poreikius“, – sakė specialistė.
Mergaitė ateityje gali pasąmoningai bijoti būti palikta viena
Psichologas psichoterapeutas Gediminas Navaitis teigia, kad paliktas vaikas išties patyrė traumą ir ši trauma gali būti įveikiama, bet tik profesionaliai padedant. Pagrindinė problema, kad žmonės pasąmoningai pamena savo ankstyvąsias patirtis, tik vienų ši patirtis yra maloni, o kitų – slegianti ar bauginanti.
„Tačiau kur slypi didžioji problema, kurią tenka spręsti psichoterapeutas, psichoanalitikams ir kitiems specialistams? Nors ta patirtis yra visų mūsų galvose, mes ją sunkiau suvokiame, labai sunku ją apibūdinti žodžiais, nes tuo metu mes nemokėjome kalbėti“, – pasakoja G. Navaitis.
„Kadangi mes negalime tos patirties sąmoningai prisiminti, tada ji daro mums labai didelę įtaką, nes mes nesugebame jos kontroliuoti ir įvertinti. Su panašia situacija ateityje susidurs ši mergaitė, kuri pasąmoningai bijos labai smarkiai, kad ji bus palikta viena ir savo santykius su aplinkiniais kurs jausdama tą baimę, kurios ir pati negalės pilnai suvokti be specialistų pagalbos. Čia ir matome tą problemą, kuri neišvengiamai ją pasieks suaugus ir galbūt jinai gavusi psichoterapinę pagalbą galės suvokti šią problemą ir ji jai nedarys įtakos. Bet kol ji gaus tą pagalbą, kol ji bus išspręsta, praeis tam tikras laikas“, – pridūrė psichologas psichoterapeutas.
Pasak G. Navaičio, šis gyvenimo įvykis taip pat gali pasąmoningai lemti, kad vieni žmonės mergaitei suaugus atrodys patikimi, o kiti nepatikimi, priklausomai nuo vaizdinių pasąmonėje. Tarkime, į palikusius tėvus panašūs asmenys gali atrodyti nepatikimi, o jeigu susikurs geras ryšys su globėju arba įtėviais, tai į juos panašūs žmonės galbūt atrodys geri ir patikimi.
Tačiau G. Navaitis atkreipia dėmesį, kad ne visos blogos ankstyvosios patirtys turi įtakos tolesniame gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nuvykęs į zoologijos sodą išsigąs riaumojančio liūto, tai galbūt jis ateityje pasąmoningai bijos liūtų ir nenorės vykti į Afriką, bet gyvenimui bendrai įtakos tokios patirtis neturės. Tuo tarpu kai vaikas paliekamas gyvybės langelyje, situacija yra kur kas rimtesnė, nes tai gali turėti neigiamos įtakos mezgant santykius su aplinkiniais žmonėmis, kuriant šeimą.
