Įgijusi psichologijos specialybę, 31-erių Miglė šiandien sukūrė puslapį, kuriame ramybę stengiasi padėti pasiekti kiekvienam ir dalijasi savo patirtimi, kas padėjo išsilaisvinti nuo kaustančio nerimo.
Kankino oro trūkumas
Pirmąjį kartą, kad kažkas negerai, moteris suprato būdama dar studentė – įtemptas studijų ritmas, daugybė atsiskaitymų ir artėjantys egzaminai, visa tai įveikti buvo nelengva ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. „Aš pradėjau pastebėti, kad man trūksta oro“, – pirmąjį ženklą, kad kažkas ne taip, prisimena pašnekovė.
Dažnai aplankantis oro trūkumas pirmiausia privertė susirūpinti dėl sveikatos, tad nieko nelaukusi M. Levi nusprendė, kad laikas apsilankyti pas specialistus.
„Aš pati nežinojau, kad tai yra psichologinis dalykas, pradėjau ieškoti ligų, užsiregistravau pas visus gydytojus – alergologą, pulmonologą, visus, pas ką galima užsiregistruoti dėl oro trūkumo. Ir rentgenai buvo padaryti, ir astmos tyrimai – viską išsityriau ir nuėjau pasiimti paskutinio parašo iš skyriaus vedėjos, ji į mane pažiūrėjo ir sako: „Jūs fiziškai esate sveika, aš jums rekomenduočiau užsirašyti pas psichologą“, – pasakojo moteris.
Pečius slegiančias mintis, kad tai gali būti rimtas sveikatos sutrikimas, atlikti tyrimai padėjo numalšinti, tačiau oro trūkumas niekur nedingo, o pasireiškiantys simptomai intensyvėjo, prasidėjo nerimo priepuoliai, kurie protarpiais kankino kone 11 metų:
„Pirmiausia yra baimė, nes panikos priepuolis gali ištikti absoliučiai bet kuriuo paros metu ir be jokios konkrečios priežasties, gali užtekti vienos minties, kad užkurtų organizmo reakciją ir ištiktų panikos priepuolis.
Arba jis gali ištikti, pavyzdžiui, naktį, miegant – atsibudi, trūksta oro, širdis daužosi, kojos, rankos tirpsta. Visada yra nerimas, kuris dar labiau pablogina būklę, nes yra baimė, kad panikos priepuolis ištiks tokioje vietoje, kur nepavyks greitai nurimti, surasti pagalbos.“
Priežasčių daugybė
Pati Miglė sako, kad buvo momentų, kai naktį negalėdavo eiti miegoti, nes bijojo. Nors dabar jau supranta, kad baimė buvo visiškai nelogiška, tuo metu tvarkytis buvo itin sunku.
„Mano atveju būdavo mirties baimė, pavyzdžiui, einu vakare miegoti ir nerimas yra toks stiprus, kad aš bijau užmigti, nes atrodo, kad užmigusi numirsiu, kad ir kaip neracionaliai tai skambėtų“, – pasakojo M. Levi.
Būta ir tokių stiprių panikos priepuolių, kad teko kviesti greitąją, nes pasireiškiantys simptomai keldavo baimę, kad tai širdies smūgis ar rimta sveikatos problema:
„Studijų metais, kai dar nežinojau, kaip tai suvaldyti, yra tekę kviestis greitąją, nes prasidėjo panikos priepuolis, pradėjo svaigti galva, trūkti oro, stipriai daužytis širdis, galvojau, kad jau mirštu, nes kažkas negerai su širdimi. Tai buvo pirmas momentas, kai nesusivaldžiau, atvyko greitoji ir suleido raminamųjų.“
Gyvenimas su nerimo sutrikimu buvo tarsi linksmieji kalneliai – stiprūs panikos priepuoliai universitete, vėliau pradingę sukūrus šeimą ir auginant vaikus, tačiau mažiesiems paaugus galvoje vėl atsirado daugiau vietos neramioms mintims, tad nerimas ėmė kankinti ir vėl.
Paklausta, ar pavyko atrasti priežastis, kas sukelia nerimą ir panikos priepuolius, moteris patikina, kad studijų metais tai buvo didelis krūvis ir stresas, tačiau ne visada aišku, kas tai sukelia, o kartais pakanka visai nereikšmingo dalyko, kad sukiltų nerimo lygis
„Vienos konkrečios priežasties dažniausiai gali ir nebūti, kartais priežastis gali būti labai nedidelė, pavyzdžiui, susirgo vaikas, tris naktis normaliai nemiegojau ir 5 dieną man panikos priepuolis, nes organizmas yra nusilpęs“, – paaiškino Miglė.
Rado sau tinkantį būdą
Medikamentinio gydymo moteris niekada neieškojo ir nebandė, sako, nerimas kėlė nepatogumų, bet netrukdė funkcionuoti – studijuoti, dirbti, kurti santykius. Tačiau ir nesėdėjo rankų sudėjusi, pasirinko psichologo paslaugas – tuo metu tai padėdavo tvarkytis su kankinančiomis mintimis ir nemaloniais pojūčiais, tačiau galiausiai suprato, kad reikia įdėti darbo pačiai su savimi, kad rastų būdus, kurie padeda nusiraminti.
„Kai ištinka priepuolis, tada reikia sau aiškiai pasakyti, kad aš nemirštu, tai yra panikos priepuolis, aš žinau, kas man padeda. Kovojant su nerimo sutrikimu atsiranda įpročių visuma, pavyzdžiui, man būtina gerai išsimiegoti, sportuoti, gerti pakankamą kiekį vandens, išeiti pasivaikščioti gryname ore ir turėti gerus santykius su artimiausiais žmonėmis, kurie žinau, kad mane palaiko – tai dalykai, kuriuos stengiuosi praktikuoti kiekvieną dieną“, – savo nusiraminimo būdus atskleidė „Sveika ir laiminga“ puslapio įkūrėja.
Dabar savo sukaupta patirtimi ir remdamasi psichologijos žiniomis, Miglė pataria ir kitoms moterims, kaip įveikti nerimą. Svarbiausia rasti veiklas, kurios kasdienybėje padės jaustis gerai ir neleis užvaldyti juodoms mintims ir baimėms.
„Jeigu žmogus neturi supratimo, ką daryti, kokius klausimus sau užduoti, kokias praktikas taikyti, tikrai labai rekomenduočiau nueiti pas psichologą, kad jis užvestų ant kelio, nes tai visada yra greitesnis būdas atrasti problemos sprendimą“, – pataria M. Levi.
Turi patarimų kitiems
Tačiau nespauskite savęs ir neskubėkite – išbandykite skirtingas veiklas ir praktikas, stebėkite, kaip jos veikia jūsų savijautą. Stebėti pokyčius padės žurnalas, kuriame galite rašytis, kaip porą savaičių, pavyzdžiui, sportuodami jaučiatės, kokius pokyčius pastebite:
„Labai noriu akcentuoti, kad žinojimas, ką daryti, jeigu patys bandom susitvarkyti su nerimu, neatsiranda per vieną naktį ir net ne per vieną mėnesį. Nėra taip, kad yra vienas stebuklingas būdas, kuris viską nuims, jei tai nėra medikamentai. Reikalingi tam tikri įpročiai, kurie per laiko tarpą atneša rezultatus ir svarbu rasti tai, kas veikia konkrečiam žmogui.“
Oro trūkumas, galvos svaigimas – simptomai, kuriuos galite jausti, jei susiduriate su nerimo sutrikimu. Miglė sako, kad, jei tik kyla įtarimas, vertėtų apsilankyti pas šeimos gydytoją ir įsitikinti, jog tai nėra fizinė sveikatos problema – jai tai padėjo nesibaiminti ir ieškoti psichologinės pagalbos.
„Reikia suprasti, kad mes gyvenime streso lygio dažniausiai pakeisti negalime, nes būna nenumatyti atvejai, situacijos, kurios nuo mūsų nepriklauso. Reikia koncentruotis į tai, ką galime pakeisti savo kasdienybėje ir padaryti bent minimalų pokytį šiandien, kad rytoj jaustumėmės geriau. Viskas nepasikeis per naktį, bet išbandykite vieną ar kitą veiklą, pažiūrėkite, kaip tai veikia, nes, vis dėlto, gyvenimas keičiasi ne tada, kai žinom, ką daryti, bet tada, kai darom tai, ką žinom“, – ko imtis kovoje su nerimu dalinosi pašnekovė.
