Pernai,po pleistro panaudojimo nerukiau lygiai metus(prarukius apie 25metus).Po dideliu nervu,lygiai po metu vel pradejau...dabar kovoju su savim ir su pleistrais ir su guma,kazkaip neveikia...:(

Sunkiausia viso proceso dalis buvo prisiverst kiekvieną dieną po kelias minutes sau kalt tai į galvą, kol pasąmonė palūžo. O ji dar laaaabai norėjo rūkyt:) Pasakai sau, būdavo, kad jau kai mesiu, tai visam, o pasąmonė iš karto pradeda galvot visokiausius kvailiausius išsisukinėjimus, tipo, o jei susirgčiau vėžiu ir nebeliktų daug gyvent, tada gal dar galėčiau?..... Sąmonė į tai - "NEEEEEEEEEE!!!!!!!!!!!!!!". Pasąmonė nuščiūva... Ir taip kas dieną po keletą, keliolika kartų. Proceso viduryje pasąmonė jau tylėdavo, bet jaučiau, lyg pats sau meluočiau, o pabaigoje jau žinojau, kad sakau sau tiesą ir taip tikrai bus :D Mano uošvienė įsitikinusi, kad aš užsikodavęs, o aš ir nesiginčiju - nes taip ir yra - pats save užkodavau :DDD

Kramčiau ir aš tą kramtuškę "Nicorett" ar kaip ji ten. Pačią stipriausią. Sukramtau būdavo, tris kokias, o tada išsitraukiu cigaretę ir normaliai parūkau :DDDD Manau, nereikia nei aiškint, kad mečiau visai ne šiuo būdu :DDDD Kai įkaliau sau į galvą, kad KAI JAU MESIU, TAI BUS VISAM LAIKUI BE JOKIŲ IŠLYGŲ (o tai truko gal tris mėnesius nuo pradinės minties atsiradimo), tada vieną eilinį vakarą užsirūkiau ir supratau, kad ši cigaretė - mano paskutinė. Numečiau aš ją, pažiūrėjau kaip sudega... Ir kaip manot? Ogi jau 15 metų lyg niekada ir nebūčiau rūkęs!!!! :DDDDD

Aš tai vis dar ieškau to stebuklingo mygtuko