Šešėlinio pasaulio veikėjų galybę simbolizavę milžiniški dvarai jų artimiesiems tapo galvos skausmu ir nepakeliama finansine našta. Be pilis primenančių rezidencijų, naujausių automobilių, pompastiškų švenčių savo ateities prieš keliolika metų neįsivaizdavo pirmaisiais nepriklausomybės metais klestėję aferistai, pasakoja šeštadienio "Kauno diena".
Tačiau anksčiau ar vėliau pasiekianti teisingumo ranka perrašo gyvenimo scenarijus. “Sunku išlaikyti didžiulį namą”, - net šią savaitę paskelbtas išteisinamasis nuosprendis Henrikui Daktarui nesumažino jo žmonos Ramutės galvos skausmo. Didžiausias jos rūpestis - kaip bent kol kas neparduoti milžiniško šeimos namo Užliedžiuose.
Jungtinėse Amerikos Valstijose kalinčio buvusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko tėvai negali mėgautis senatve. Vienas jų pečius slegiantis akmuo nukristų, jei atsirastų kelis mėnesius pardavinėjamo buvusio G.Petriko namo Kulautuvoje pirkėjas.
Liepto galą priėjusių veikėjų galybę simbolizavusiuose neekonomiškuose būstuose kol kas nepanoro įsikurti nė vienas turtuolis.
Trakus ir Užliedžius sieja ne tik panašus gyventojų skaičius. Garsiausi šių miestelių statiniai vadinami pilimis. Nei Trakuose, nei Užliedžiuose suręstuose milžiniškuose statiniuose nebegyvena tikrieji pilių savininkai. Kunigaikštis Kęstutis - jau istorija, o Užliedžių “pilies” savininkas turi kitą būstą - Vilniaus centre, mažoje Lukiškių kalėjimo kameroje.
Daktarų šeimos rezidencijoje Kauno rajone, Užliedžių kaime, pastaruoju metu karaliauja jo žmona Ramutė su dviem dukromis - Karolina ir jauniausia Henrieta. Į pilį panašiame būste nuolat būna ir H.Daktaro sūnaus Enriko žmona Indrė Daktarienė. Tačiau viskuo aprūpintas Daktarų šeimos gyvenimas - jau praeitis.
Į aukšta tvora aptvertą Daktarų namą retai užsuka buvusieji šeimos draugai. Prie tvoros sumontuotos kameros filmuoja visus, kurie prieina prie aklinų sienų. “Tačiau automobiliai atvyksta retai, - sako Daktarų kaimynystėje gyvenantis vyras iš Kirgizijos. - Lietuvoje būnu retai, bet kaimynų namas lyg apmiręs.”
Ir jis neklysta. Prie durų įrengto skambučio signalas vis dar veikia, tačiau kitame gale niekas neatsiliepia. Kai Ramutė išvyksta į darbą, o vaikai - į mokyklą, didžiulė rezidencija lieka tuščia. Auklės, tarnaitės ir apsaugininkai, kaip vėliau neslėps pati savininkė, - reti svečiai. Visi buities rūpesčiai gula ant moters pečių.
Daktarų kaimynai per kone du dešimtmečius nė karto nesisvečiavo nusikalstamo pasaulio vadeivos rezidencijoje. Jokių bendrų švenčių, kaimyniškų pasisėdėjimų ar pėrimosi pirtyje. “Ko mes ten lįsime? - kaimynai moja ranka ir priduria apie Daktarus nebekalbėsią. - Jų ir klauskite. Arba mokėkite 15 tūkst. litų. Ne, ir už tokią sumą nieko nepasakosime.”
Už autentiškus kaimynų pasakojimus daugiau pasako jų veidai. Vos išgirdę Daktarų pavardę, tos pačios gatvelės gyventojai įsitempia, o jų akyse - nerimas. “Puikūs kaimynai, - sako Romas. - Kai čia apsigyveno, nerakiname namų. Anksčiau ir dviračius vogdavo, dabar nepasirodo joks niekšelis.”
Kaimynai nežino, ar ilgai Užliedžius aplenks vagys. Jie girdėjo, kad Daktarų namas parduodamas, tačiau bent kol kas nepastebėjo nė vieno pirkėjo. “Ramutė labai pyksta dėl pasklidusių gandų, - kaimynė rodo kiemo vartelių link. - Apskritai, koks jūsų reikalas? Neklausinėkite nesąmonių.”
Vietiniai pamiršo tuos laikus, kai ir jiems nubyrėdavo neteisėtais būdais Daktarų sukauptų pajamų trupiniai. Kelerius metus anksčiau klestėję prieštaringos reputacijos Užliedžių gyventojai dabar ir patys sunkiai suduria galą su galu.
“Nelengva išlaikyti tokį didžiulį namą, - po ilgų įkalbinėjimų prabyla R.Daktarienė. - Viskas guli ant mano pečių. Dabar šiek tiek padeda ir sūnus.” Šeimos pastangos neprarasti namo gali nueiti perniek. Manoma, kad šeimos galvai H.Daktarui ilgus metus neatsivers kalėjimo vartai.
Užliedžiuose gyvenančios šeimos moterys vien už 633 kvadratinių metrų ploto namo šildymą, sunaudotą elektros energiją ir kitas komunalines paslaugas kas mėnesį moka daugiau nei 3 tūkst. litų. Prieš keliolika metų tokia suma joms atrodė niekingai maža, dabar keli tūkstančiai gerokai ištuština šeimos biudžetą.
Tai supranta ir Daktarai. Prieš kelerius metus jie ėmėsi ieškoti būdų, kaip sutaupyti pinigų. Bet planas nemokėti už elektros energiją neišdegė.
Kai H.Daktaras buvo sulaikytas dėl turto prievartavimo iš kauniečio Gintaro Kučio, pravarde Kapucinas, bei poveikio jam darymo, teisėsaugininkus domino ne tik nusikaltimo įkalčiai, bet ir įtarimai dėl elektros energijos vagystės. Jie buvo gavę informacijos, kad kriminalinio pasaulio šulo šeima klastoja skaitiklio rodmenis.
Buvo apskaičiuota, kad Daktarų šeima elektros tiekėjams gali būti skolinga daugiau nei 50 tūkstančių litų. H.Daktarui atsidūrus už grotų, jo žmona sugebėjo pasiekti, kad ši suma būtų sumažinta iki 34 tūkstančių litų. Moteris pateikė įvairių dokumentų, liudijančių, jog kažkuriuo metu šeima nesinaudojo vienu ar kitu buitiniu prietaisu.
Finansinės problemos tuo nesibaigė. Daktarai pardavė kitą Užliedžiuose, Ledos gatvėje, jiems priklausiusį namą. Jame įrengti aštuoni butai. Gal viena šeimą išlaikanti Ramutė ėmėsi nekilnojamojo turto verslo? “Jei žinote, kad pardavėme, kodėl klausiate? Visi duomenys yra Registrų centre”, - nebuvo kalbi R.Daktarienė.
Galima išeitis nusipirkus H.Daktaro 1985 metais statytą pilį 43 arų žemės sklype - ją paversti kelių butų sublokuotu namu. Tokią galimybę, matyt, ne kartą svarstė ir Daktarų šeima. “Jei gautume gerą pasiūlymą, galbūt ir parduotume”, - galiausiai pripažino nusikalstamo pasaulio šulo žmona.
Bet ji žino, kad šis namas - nepaprastas, jis - šeimos klestėjimo ir galybės simbolis. Kuklesnis gyvenimas reikštų, kad teisėsaugos ir Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų dvikova baigėsi teisingumo triumfu. R.Daktarienė neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kur kitur.
“Būtų liūdna išsikraustyti. Žmogui daug nereikia. Bet šis kampelis mielas širdžiai. Čia gyvename keliolika metų - statėme, prižiūrėjome, puoselėjome”, - Ramutės ūpo nepataisė net šią savaitę paskelbtas jos vyrą išteisinantis nuosprendis. Nepaisant to, jis kalės už kitus nusikaltimus, vadinasi, moters pečius ir toliau slėgs buities rūpesčiai.
“Nėra kada švęsti. Džiaugsimės, kai grįš namo”, - R.Daktarienė nori tikėti bent dviem dalykais: kad jos vyrui atsivers kalėjimo vartai ir kad jį sutikdama šeima galės atlikti tradicinį ritualą - Henytei užkurti jo paties įrengtą pirtį.
Maždaug prieš porą dešimtmečių ištaigingą namą pasistačiusio G.Petriko tėvai dabar sprendžia kitą galvosūkį - kaip kuo greičiau parduoti kone didžiausią Kulautuvoje individualų namą. Išspręsti tokią dilemą ne ką lengviau, nei baigti septynerius metus nuo teisėsaugos besislapsčiusio G.Petriko bylą. Kaune gyvenančio Juozo Petriko sūnus kaltinamas iššvaistęs EBSW koncerno turtą ir pasisavinęs apie 80 mln. Lietuvos gyventojų indėlių, tačiau garsiojo bėglio namas pirkėjus atbaido ne dėl prastos buvusio savininko reputacijos.
Pirkėjams rūpi kiti dalykai. Svarbiausi jų - ekonomiškumas, funkcionalumas ir paprastumas. Bėglio rezidencijai užmiestyje tai nebūdinga. Vienaaukštis jo namas su mansarda yra 808 kvadratinių metrų ploto, aptvertas išklypusia tvora.
Galimų pirkėjų nesugundo ir tai, kad jie galėtų vartytis 50 kvadratinių metrų ploto miegamajame, vaišinti svečius 186 kvadratinių metrų dydžio svetainėje, maudytis vienoje iš keturių name esančių vonių. Kol kas nesuvilioja pirkėjų ir marmuro bei meno kūrinių gausa interjere, galimybė grožėtis žiemos sodo augalų egzotika, perspektyva įsirengti G.Petriko nespėtą įrengti lauko baseiną.
Nė vienas nenori mokėti prašomo pusketvirto milijono. “Kol kas neketiname mažinti kainos. Nekilnojamasis turtas ir toliau brangsta, gal parduosime. Be to, šiemet įves dujas. Tai dar vienas pliusas, - G.Petriko tėvas tikisi, kad pavyks pagerinti šeimos finansinę padėtį.
Anksčiau Kulautuvos pakraštyje įsikūrusį namą saugodavo apsaugininkai, dabar - du šunys. Netvarkingas kiemas, ištrupėjęs baseino betonas, negrėbti lapai ir langai be užuolaidų - namas tapo finansiniais nusikaltimais kaltinamo G.Petriko agonijos simboliu.
Įsigijus šį dvarą, pirmiausia tektų atlikti jo remontą. Šiuolaikinės atmosferos siekiančiai šeimai reikėtų imtis radikalesnės šio namo rekonstrukcijos, kad pretenzingų formų statinį pritaikytų savo poreikiams.
Šeimininkai nenori namo palikti be priežiūros, jame gyvena nuomininkai. Namas dar labiau nyksta, bet J.Petrikas neketina mažinti jo kainos. Ar sūnus paprašė parduoti už 3,5 mln.? “Ką Gintaras? - atsidūsta tėvas. - Į namą ir mes esame ne mažiau įdėję.”
Garsiojo bėglio tėvas dar nežino, kur panaudos už namą gautus pinigus. Greičiausiai dalis teks ir nepriteklių kamuojamai sūnaus G.Petriko šeimai. “Kur išleisime pinigus? Čia jau mūsų bėdos”, - sakė vyras ir atvirai pripažino, kad kol kas juo nesidomi net garsenybių daiktus kolekcionuojantys turtuoliai.
Jų šis namas nevilioja dėl kelių priežasčių. Dvare nebeliko jokių garsiojo bėglio daiktų, o kambariai apstatyti prieš kelerius metus pirktais baldais.
Panevėžio rajone, Upytės seniūnijoje, Ėriškių kaime stovinčio prabangaus namo kieme greitai žydės tulpės. Tačiau vietiniai gyventojai ne dėl gėlių jį vadina “tulpinių” dvaru. Šis namas buvo tapęs pagrindine didžiausios Panevėžio nusikalstamos grupuotės tvirtove.
Dvare ne tik vykdavo “tulpinių” pobūviai, bet ir planuoti, net vykdyti kraupūs nusikaltimai. 1994-1999 metais siautusios gaujos nusikaltimai surašyti 62-ose baudžiamosiose bylose. Pagrindinis žiauriausių gaujos nusikaltimų liudininkas - vadinamasis “tulpinių” dvaras - laukia kito šeimininko. “Naujasis savininkas čia galėtų įsteigti nebent lietuviškąją Drakulos pilį”, - vaizdžiai kalba Ėriškių kaimo gyventojai. Iš tiesų pastatų architektūrai labiau būdingas ne rumuniškas, o lietuviškas stilius. Netoli Dubulių tvenkinio esantis betonine tvora aptvertas namas, medinė pirtis, sargų namelis ir žemės sklypas primena tipišką sodybą.
Už tyčines žmogžudystes ir pasikėsinimą nužudyti kalėti iki gyvos galvos nuteistiems “tulpiniams” Virginijui Baltušiui, Audriui Andrušaičiui ir Algimantui Vertelkai pateikiami vis nauji kaltinimai, jiems neberūpi dvaro likimas. Kai kurie jų iki gyvos galvos įkurdinti kalėjimo kameroje.
Kol vyksta teismų procesai ir nagrinėjami kiti “tulpinių” nusikaltimai, gaujos palikimu tenka rūpintis Panevėžio rajono savivaldybei. Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas. Kai parengtinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad ši nuosavybė buvo įsigyta už nusikalstamu būdu gautas lėšas, pareigūnai ją areštavo. Parduoti dvaro negalima, nors pirkėjų, kaip teigia Panevėžio rajono savivaldybės atstovai, atsirastų.
“Savivaldybei jo priežiūra kasmet atsieina per 12 tūkst. litų”, - rajono Savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys apgailestauja, kad mokesčių mokėtojai turi išlaikyti nusikaltėlių dvarą.
Turtas turėjo būti perduotas oficialiam savininkui - Stanislavui Raišeliui, tačiau jis neketina jo perimti.
Kalbinti nekilnojamojo turto ekspertai neabejoja, kad namus pavyktų parduoti, jei gerokai nukristų jų kaina. Esą pirkėjus atstumia ne namų savininkų reputacija ar galimai krauju aptaškytos sienos. Kaina ir papildomos būstų rekonstrukcijos išlaidos labiausiai lemia menką paklausą. Be to, pirkėjus baugina individualūs gyvenamieji būstai, kurių plotas didesnis nei 500 kvadratinių metrų. Milžiniškam namui išlaikyti tektų pakloti dešimtis tūkstančių litų per metus.
Šiuo metu gerokai didesnę paklausą turi ekonomiški - nuo 100 iki 200 kvadratinių metrų namai.
