Alexander Paley vėl pasireikš dvigubame – solisto ir dirigento – amplua. Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras, kaip įprasta šiame cikle, bus papildytas pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais ir priartės prie mažo simfoninio orkestro skambesio.
Fenomenalusis A. Paley publiką visuomet labiausiai žavi tobulu garso valdymu: aiškia artikuliacija, spalvingumu, itin plačia dinamine amplitude – nuo vos girdimų iki intensyviausių proveržių. Klausantis šio virtuozo atrodo, kad jis groja ypač „mocartiškai“. Minkštas ir švelnus tonas, lengva, bet labai dinamiška, energinga ir laisva, tobulai klasicistinė skambinimo maniera – yra tai, dėl ko žavimės šiuo pianistu. Kaskart norime patirti ilgam išliekantį jo muzikavimo įspūdį, pajusti kerinčią įtaigos jėgą, kai atlikėjui pavyksta suvaldyti viso orkestro ir fortepijono garsų jūrą, priversti ją banguoti darniai ir tikslingai. Tai skatina susimąstyti ir dar kartą įsitikinti, kokios neribotos yra šio žmogaus galimybės. Džiugu, kad ši neeilinė asmenybė yra tarp mūsų ir mes turime šansą jos klausytis, su ja bendrauti, ją artimiau pažinti.
Klaipėdos kameriniam orkestrui pasirodymų su A. Paley metu tenka taip pat didelė atsakomybė. Ji reikalauja kruopštaus darbo repeticijose ir begalinio atidumo scenoje su diriguojančiu solistu, nors ir visomis mintimis bei kūnu atiduodančiu save muzikai. Pianisto virtuoziškų pasažų ar solinių kadencijų metu orkestras turi būti itin susikaupęs, laiku ir tinkamai įsilieti į visa apimančią garsų tėkmę.
Birželio mėnesį sukanka trys metai, kai Klaipėdos kameriniam orkestrui vadovauja Mindaugas Bačkus. Savo perspektyviniame veiklos plane 2009-aisiais jis rašė: „turime repetuodami pajusti, kad kelias į tobulumą iš tiesų neturi pabaigos.“ Kaip yra dabar? „Dabar esame tame kelyje. Įėjome į tam tikrą ritmą, plečiasi į Klaipėdą atvykstančių ir su mumis dirbančių pasaulinio lygio solistų bei dirigentų ratas.“
Savo darbo pradžioje kaip vieną iš tikslų meno vadovas akcentavo darnų kolektyvo grojimą be dirigento. Paklaustas, kiek pavyko priartėti prie norime rezultato, Mindaugas atsakė: „mes daug grojame be dirigento. Tai sutelkia kolektyvą jautresniam klausymui ir darnesniam tarpusavio ryšiui, geresniam vienas kito girdėjimui. Šios savybės turi pozityvios įtakos ir koncertuojant su dirigentais. Man sunku vertinti mūsų progresą, nes esu su orkestru kasdien. Bet sprendžiant iš atvykstančių svečių komentarų, esame teisingame kelyje. Jiems daro įspūdį pati orkestro „šeima“. Norėčiau sukurti glaudžią ir neabejingą ne tik orkestro, bet, apskritai, menininkų bendruomenę.“
Kalbėdamas apie Mozarto ciklo pabaigtuves Mindaugas prisipažino: „laukiame šio koncerto nekantriai, nes jis turėtų apvainikuoti visą ciklą. Po jo apibendrinsime rezultatus, ką sužinojome naujo, ko išmokome iš solisto. Iš tiesų, turėjome labai išsamią pažintį su Mozarto fortepijoniniais koncertais, sukurtais įvairiais kūrybos periodais. Nagrinėjome jų stilistinius skirtumus, komponavimo niuansus ir t. t. Buvo padaryti visų koncertų įrašai, tad tikimės geriausius iš jų išleisti kompaktinėje plokštelėje.“
Pacituosiu dar vieną Mindaugo mintį, su kuria jis atvyko į Klaipėdą: „pats didžiausias priešas – apatija, pats didžiausias draugas – idealizmas ir tikėjimas.“ Idealizmo ir tikėjimo vedami M. Bačkus, A. Paley ir Klaipėdos kamerinis orkestras suvienijo savo pastangas ir pirmą kartą Lietuvoje atliko visus Mozarto fortepijoninius koncertus. Šį koncertų ciklą dar ilgai minėsime tarp reikšmingiausių Klaipėdos koncertų salės meninių įvykių.
