Šios mano Velykos buvo smagios ir šaunios, džiaugiausi, galėdama susitikti su giminėmis, močiute, tačiau kai kurias frazes, kurias išgirdau šventės metu, norėčiau ištrinti iš galvos visam laikui.
Pradėkime nuo pradžių. Į mūsų giminės susitikimą per Velykas susirinko apie 10 žmonių. Aš atvykau su savo vyru, buvo mano seneliai, tėvai, pusseserė su vaikais. Pasisėdėjimas tikrai buvo smagus – kai pasaulyje dedasi baisūs dalykai, ypač pradedi vertinti buvimą su artimaisiais, šeima ir giminaičiais.
Deja, ne visiems atrodo būtent taip. Mano močiutė, kurią mačiau pakankamai seniai, pabendravusi su visais šeimos nariais prie stalo, „prilipo“ prie manęs ir mano vyro.
Klausė, kada turės vaikų
Ji pripuolė su įkyriais klausimais, kada pagaliau mes turėsime vaikų. Vieną kartą ji pačiupinėjo mano suknelę, liemenį, kad patikrintų, ar aš nesilaukiu, o vėliau, prie stalo, ėmė klausti, kodėl mes vis dar neturime vaikų ir kad jau būtų metas pagalvoti apie šeimos pagausėjimą.
Kiekvieną kartą, kai išgirstu šį klausimą, sutrinku, neturiu kur dėti akių. Šiuo metu su vyru dedame visas pastangas, kad susilauktume vaikelio, abu tikrai to norime, o tai, kad nepavyksta, kaskart mums sukelia ir pyktį, o man ašaras ir skausmą.
Kaip paaiškinti močiutei, kad vaiko laukimasis yra tik mūsų dviejų reikalas ir jeigu tik įvyktų stebuklas, juo mes tikrai pasidalintume? Po šito man asmeniškai skaudaus klausimo, aš atsistojau ir išėjau nuo stalo.
Pastaruoju metu ypač daug informacijos semiuosi iš sąmoningų žmonių, kurie kalba apie tai, jog yra temų, kurios iš principo yra tabu, neliečiamos, tačiau mano šeimoje, deja, vis dar būtina pakomentuoti, kas ko laukiasi, kodėl nesilaukia arba kaip atrodo.
Kad ir kita močiutės replika mano pusseserei, kuri daugeliui gali pasirodyti visai nekalta: „Oi, ir kam reikėjo tuos plaukus kirpti?“
Taip ir norisi pasakyti močiutei, kad tai yra tik to žmogaus asmeninis reikalas, ką jis daro su savo plaukais. Keista, kai taip norisi įkišti trigrašį į kito gyvenimus.
Autorius: skaitytoja Jovita
